Įvaikinti ar globojami vaikai yra tokie, kaip ir kiti vaikai, jų esminis poreikis yra būti mylimiems visomis gyvenimo aplinkybėmis. Mylinti šeima, dėdžių, tetų ar kaimynų švelnus žodis, šypsena, apkabinimas jiems yra tarsi augalui vanduo ar saulės šviesa. Šiems vaikams reikia asmeninio dėmesio, struktūros, ritmo, kad tvirtėtų ir mokytųsi iš šalia esančių giedro bendravimo, ištvermės atlikti užduotis pagal savo amžiaus pajėgumus, kad būtų nuolat padrąsinami, – pasakoja Kauno arkivyskupijos Caritas Vaiko gerovės instituto vadovė sesuo Daiva Kristina Kuzmickaitė MVS.
Su šio instituto įkūrėja seserimi Daiva kalbamės apie teikiamą pagalbą įtėvių ir globėjų šeimoms, kylančius iššūkius ir džiaugsmus, kuriamo santykio su vaiku subtilybes bei neįkainojamą savanorių indėlį.
Mūsų vaikai – jautrūs ir geros širdies, nežiūrint to, kad jiems ne visada paprasta patikėti, jog yra verti būti mylimi, – dalinasi s. Daiva.
– Sese Daiva, pasidalinkite, kaip atsirado ir kūrėsi Vaiko gerovės institutas? Kaip buvo atpažinta, jog reikalinga pagalba įtėvių ir globėjų šeimoms?
– Kauno arkivyskupijos Carito programos „Vaiko gerovės institutas” (toliau VGI) ištakos siekia 2011 metus, kada Palaiminto Jurgio Matulaičio namuose grupelė įtėvių ir globėjų reguliariai rinkdavosi pas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seseris. Seserys organizavo rekolekcijas, filmų terapijas, seminarus ir refleksijų grupeles, taip pat savanorių rengimą bei jų palydėjimą globos namų bei „Pastogės“ darbuotojams.
Atsiliepiant į tuometinio vyskupo Kęstučio Kėvalo prašymą rasti būdų, kaip Lietuvos Katalikų Bažnyčia galėtų pagelbėti tėvų netekusiems vaikams užaugti šeimose, 2015 m. nedidelė įtėvių ir globėjų šeimų bendruomenėlė beveik metus laiko rinkomės, ieškodami atsakymų ir išeičių gautai užduočiai išspręsti: analizavome statistiką, vaikų palikimo priežastis ir institucinės globos poveikį vaiko raidai bei kitus klausimus. Caritas misija ir struktūra buvo artimiausia ir tinkamiausia tarnystės įtėvių ir globėjų šeimoms lauke. Tad VGI buvo įkurtas 2016 m. ir iki šiol veikia Caritas prieglobstyje.
– Kaip Caritas Vaiko gerovės institutas padeda vaikams ir juos globojančioms arba įsivaikinusioms šeimoms?
– VGI veiklas diegiame palaipsniui, nesistengdami kurti alternatyvių veiklų valstybės globos bei šeimų priežiūros institucijoms. VGI programa auga kartu su vaikais ir jų bei laikmečio diktuojamais poreikiais. Jei pradžioje siūlėme šeimoms refleksijų ir filmų terapijos užsiėmimus, į kuriuos tėveliai galėjo atsivesti ir vaikus (nes pasirūpiname vaikų užimtumu ir priežiūra), nuo 2017 m. veiklų daugėja: rengiamos stovyklos įvaikintiems ir globojamiems vaikams; įkurtas dienos centras – popamokinio užimtumo programa „Angelų palėpė”, kur vykdomos edukacinės ir terapinės veiklos įvaikintiems ir globojamiems vaikams. Turintiesiems mokymosi sunkumų teikiama individuali pagalba, ugdant būtinuosius socialinius, mokymosi ir gyvenimo įgūdžius.
Prasidėjus karui Ukrainoje, 2022 m. birželį sulaukėme srauto vaikų iš Ukrainos. Priėmėme ir vaikus, ir jų mamas. Vaikai dalyvauja „Angelų palėpės“ dienos centro veiklose ir stovyklose. Mamoms ir tėčiams, jei atvykę į Lietuvą kartu, teikiame jų gimtąją kalba psichologo konsultacijas, meno ir kitokius užsiėmimus su terapiniais elementais, erdves bendrauti su tautiečiais ir lietuvių šeimomis.
– Kokie yra įvaikintų, globojamų vaikų poreikiai ir sunkumai? Kokie iššūkiai gali kilti vaiko artimoje aplinkoje?
– Dažnai vaikai, kuriems namus atveria kitos šeimos, būna patyrę didelių sunkumų, apleistumo. Paprastai tokių vaikų branda vyksta dviem lygiais – galima stebėti amžiaus tarpsnio savitumus, o taip pat ir ankstesnių raidos etapų poreikius, jei jie nebuvo laiku atliepti. Daugumai globojamų ir įvaikintų vaikų bei jaunuolių būdingi kompleksinės traumos bruožai, kurių, deja, dar vis neatpažįsta švietimo ir gydymo įstaigų darbuotojai, todėl pagalba ne visuomet yra savalaikė. Šių vaikų elgesys trikdo tiek šeimos narius, tiek giminaičius, tiek ir ugdymo įstaigų bendruomenes, ypač, kai vaikai patiria nerimą, nesaugumą, kuriuos gali iššaukti aplinkiniams nesuprantami dirgikliai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas maloniausios veiklos metu išgirs garsą ar užuos kvapą, kurie asocijuojasi su ankstyvosios vaikystės trauma – skaudžia patirtimi – jo elgesys gali tapti neprognozuojamas. Kai tokio vaiko artima aplinka vis labiau susigyvena su mažylio poreikiais, atpažįsta jo gabumus, ribas ir pajėgumus, švelniai lydi per kasdienos užduotis ir iššūkius, tikėtina, kad rezultatai džiugins ir patį vaiką, ir jo naujus artimuosius.
Įvaikinti ar globojami vaikai yra vaikai kaip ir kiti, jų esminis poreikis yra būti mylimiems visomis gyvenimo aplinkybėmis. Jiems, kaip ir visiems vaikams, be išimčių reikia mylinčios šeimos ir „viso kaimo”, kaip H. Clinton ar dr. B. Perry savo knygose rašo: ne tik mamos ir tėtės, bet ir dėdžių bei tetų ar kaimynų švelnus žodis, šypsena, apkabinimas yra tarsi augalui vanduo ar saulės šviesa. Šiems vaikams reikia asmeninio dėmesio, struktūros, ritmo, kad tvirtėtų ir mokytųsi iš šalia esančių giedro bendravimo, ištvermės atlikti užduotis pagal savo amžiaus pajėgumus, kad būtų nuolat padrąsinami. Suaugusiųjų siekis suvaldyti chaotiškas situacijas ir baimė, kad mažyliai nespės sustiprėti ir išmokti bendrauti, funkcionuoti kaip jų bendraamžiai, gali tapti kliūtimi jų brendimui savu tempu.
– Kokius vilties ženklus ir džiaugsmus pastebite šiame darbe?
– Mes tikime, kad kiekvienas žmogus į šį pasaulį ateina nešinas dviguba žinia: pirmiausia, kad esame verti būti mylimi vien dėl to, kad esame žmonės, ir antra, dėl to, kad esame žmonės, esame pajėgūs mylėti kitus. Todėl kai į mūsų ar mūsų kaimyno namus pasibeldžia biologinių tėvų dėl bet kokių priežasčių netekęs vaikas, pirmiausia naujuose vaiko namuose atsiranda plačiausi horizontai meilei, kantrybei, džiaugsmui ir tikėjimui, kad vaikai augs ir gis savu tempu. Dar viena gera žinia, kad šio vaiko naujieji tėvai ir visi namiškiai taip pat augs ir stiprės, įgis daugiau išminties, jei išdrįs atsiverti šio vaiko troškimui būti mylimam be išlygų.
Viltį teikia globėjų šeimos ir būrelis žmonių, kurie bendrauja, palaiko ir padeda įtėviams bei globėjams. Mes stebime besiburiančias bendruomenėles, padedančias vaikams augti ir jų šeimoms išsaugoti sveikatą ir tikėjimą, kad visi vaikai daro tiek, kiek tuo metu pajėgia, kad stengiasi būti geriausi. Džiaugiamės, kai šeimos dalyvauja šių vaikų krikštynose, Pirmojoje Komunijoje, gimtadieniuose, kai svetimi žmonės tampa šiems vaikams seneliais, pas kuriuos gali praleisti savaitgalius ar kartu sutikti šventes. Mūsų vaikai – jautrūs ir geros širdies, nežiūrint to, kad jiems ne visada paprasta patikėti, jog yra verti būti mylimi.
– Kokie metodai dirbant su vaikais „veikia“ geriausiai?
– Mes savo darbe su vaikais naudojame visą arsenalą metodų. Svarbiausias iš jų – besąlyginė meilė ir pagarba vaikui. Tai nereiškia, kad mūsų kasdienybė yra paprasta. Vaikai yra puikūs mokiniai, sugeriantys iš aplinkos visa, kas juos supa, grėsmes taip pat. O tada, kai išlaukia tinkamo momento ar žmogaus, tai, kuo nori pasidalinti, jie savo rūpesčius išlieja dosniai. Todėl turime nuolat budėti ir pažinti, kada ir kaip kiekvienas vaikas transliuoja savo žinią suaugusiems ir kaip į tą žinią reaguoti.
Tvarka ir rutina vaikams taip pat teikia saugumą: yra svarbu, kad vaikų kasdienybėje nebūtų per daug veiklų, staigmenų ir chaoso. Ritmas, nuspėjama veiklų seka ir aiškūs bei ne per sunkūs suaugusiųjų lūkesčiai, padrąsinimas padeda vaikams išgyventi, gyventi ir džiaugtis.
Vaikai iš prigimties yra smalsūs ir linksmi, mėgstantys žaisti. Tad žaidimai, ypač lauke, darbeliai, šokiai, dailė, dainavimas ir vaidinimai, maisto ruoša yra ypač paveikios veiklos, jiems teikiančios džiaugsmo, nusiraminimo ir ryšio su kitais tos veiklos dalyviais stiprinimo. Mes su vaikais praktikuojame ir maldą – proginę ir kasdienę. Prieš didžiąsias katalikiškas šventes vyksta pamaldos: susitaikymo sakramentas, Šv. Mišios. Vaikai yra priėmę Krikšto sakramentą, Pirmąją Komuniją. Prasidėjus karui Ukrainoje kasdien kalbėdavome po rožančiaus paslaptį, prašydami taikos Ukrainos žmonėms, taip mokydamiesi atjautos šios nelaimės ištiktiesiems. Prie šios maldos praeitą vasarą prisijungė ir ukrainiečiai vaikai, greitai išmokę maldas lietuvių kalba.
– Koks yra raktas į susikalbėjimą su vaiku, jo išgirdimą, atliepimą?
– Tas raktas galėtų būti paprastumas, t. y. klausymasis širdimi. Kai suaugusieji turi žinių, kaip veikia ir reiškiasi toksinis stresas ir kompleksinės traumos sutrikimas vaiko elgesyje ir organizme, bei kaip tinkamai reaguoti ir atliepti, ilgainiui vaikai išmoksta deramų būdų bendrauti, reikšti savo norus, išsakyti nerimus, baimes, rūpesčius. Suaugusiųjų darbas – padėti vaikams ugdytis atsparumą, atpažinti ir įsivardyti savo jausmus, išmokti su jais susigyventi. Suaugusiojo ramybė, kantrybė ir buvimas su vaiku visokiose situacijose yra geriausia pagalba padėti vaikui gydytis kasdienybėje.
– Kokią reikšmę VGI vaikams turi savanoriai?
– Savanorius ir praktikantus mylime ir branginame, nes yra už ką. Kiekvienas moksleivis ar studentas, lietuvis ar atvykęs iš kitų Europos šalių, į mūsų „Angelų palėpę“ atsineša savo patirčių, žinių ir džiugesio bagažą. Ir mūsų bendruomenė – tas „kaimas”, kurio reikia vaikui užauginti, – paauga visomis prasmėmis. Kuo daugiau brandžių savanorių, tuo daugiau tikimybės, kad vaikai turės nedalomo vyresnių už save bičiulių dėmesio, o taipogi ir galimybių perimti jų patirtis, žinias, bendravimo įgūdžius, perspektyvas ateičiai (studijoms, kelionėms, darbui). Kiekviena draugystė apdovanoja abipusiai. Šie mainai praturtina ne tik vaikus, jų šeimas ir savanorius, bet ir visą mūsų visuomenę.
Norinčius savanoriauti VGI mielai kviečiame susisiekti su vaikų užimtumo koordinatore s. Onute.
