Kauno ir Vilniaus arkivyskupijų Carito socialiniai darbuotojai prisideda prie pagalbos teistų asmenų artimiesiems. Projektas „Bausmės šešėlyje” padeda rasti atsakymus rūpimais klausimais apie pataisos įstaigų sistemą, pataria kaip kalbėtis su vaikais apie esamą situaciją, suteikia informaciją ir tarpininkauja gaunant reikalingas socialines paslaugas. Projekto specialistai taip pat gali išklausyti ir suteikti emocinį palaikymą susitikus gyvai, telefonu ar el. laiškais bei padėti pasiruošti artimojo grįžimui po laisvės atėmimo bausmės.
Savo atradimais, patirtimi ir įžvalgomis apie socialiai pažeidžiamų žmonių grupę, kuri paliečia visus visuomenės narius, dalijasi Kauno arkivyskupijos Carito Nuteistųjų integracijos programos vadovė Renata Dubauskė.
Kaip atsirado mintis sukurti ir įgyvendinti projektą „Nuteistųjų artimieji – įgalinimo link”? Dar kitaip vadinamą „Bausmės šešėlyje” programą? Kodėl manote, kad žmonėms reikia jūsų siūlomos pagalbos?
Nuteistųjų artimųjų projekto idėja atsirado iš darbo su pačiais nuteistaisiais. Atliekant nuteistųjų integraciją į visuomenę, pasirengimą į laisvę grįžimui, mes, socialiniai darbuotojai, turėjome kontaktuoti ir su nuteistųjų artimaisiais – mamomis, tėčiais, žmonomis, vyrais, seneliais. Bendraujant su nuteistųjų artimaisiais atėjo pajautimas, kad pagalbos reikia ir patiems artimiesiems, kad jie yra likę „bausmės šešėlyje”.
Nuteistųjų artimieji yra lyg nematomos nusikaltimo aukos, tam tikra prasme, kurios pačios susiduria su labai dideliais išgyvenimais. Jie išgyvena tartum gedėjimą, netektį, kuri yra nelegali, nes juk negali gedėti žmogaus, kurio nepriima visuomenė. Vis tik, artimiesiems šeimos nario laisvės atėmimo bausmė yra netektis, tik tokios kitos formos, kai tas žmogus yra gyvas, bet jo netenkama kaip maitintojo ar artimojo.
Kai pradėjau bendrauti su nuteistųjų artimaisiais atėjo pajautimas, kad jiems reikia pagalbos. Kartu pastebėjau, kad nuteistieji, kurie išlaikė ryšius su artimaisiais, visai kitaip atlieka laisvės atėmimo bausmę. Jie stengiasi, nori grįžti namo, turi motyvaciją keistis. Ir aišku, nuteistieji grįžę po bausmės atlikimo į visuomenę integruojasi daug greičiau ir lengviau, nes jie turi palaikymą ir pagalbą iš artimųjų.
Ką gali padaryti artimasis – negali padaryti net pats geriausias socialinis darbuotojas. Iš viso, socialinis darbas turbūt jau ir atsisuka į tą sistemų teoriją suprasdamas, kad kartais reikia dirbti ne su pačia grupe, kuriai yra reikalingos paslaugos, bet atrasti, kas yra jos gyvybės šaltinis, kuris padeda keistis ir atlikti pačią laisvės atėmimo bausmę. Dažniausiai tas vadinamas gyvybės šaltinis ir yra artimieji, dėl to ir yra tikslinga stiprinti nuteistųjų artimuosius.
Nuteistiesiems asmenims ryšiai su artimaisiais – vienas svarbiausių veiksnių, padedančių pasiruošti išėjimui į laisvę ir sulaikančių nuo nusikalstamo elgesio. O kas padeda nuteistųjų artimiesiems atremti visus sunkumus, su kuriais jiems tenka susidurti?
Realiai Lietuvoje niekas ir nepadeda, mes pirmieji bandome kurti šią paslaugą. Taip, yra visas socialinių paslaugų spektras, paslaugos yra bendros, visiems prieinamos, bet nėra išskirtos kaip atskiros socialinės paslaugos tokiai pažeidžiamai socialinei grupei kaip nuteistųjų artimieji. Kas jų stiprybė yra tai kiekvienas turbūt atranda savo.
Įsiminė pokalbis su viena nuteistojo žmona, kuriai yra labai sunkus vyro laisvės atėmimo bausmės atlikimas. Moteris jaučia, kad negali guostis savo vyrui, nes žino, kad jam ir kalėjime yra labai sunku, ir tada ji viena neša visą krūvį. Jos gyvenimas pasikeitė radikaliai: visi rūpesčiai apie vaikus, namus tapo jos vienos rūpesčiais. Kai moteris pasakoja, kad nuvažiuoja į pasimatymus pas vyrą – ji visą laiką pramiega. Moters vyras kartais net pyksta, sako, tu atvažiuoji pas mane tik pamiegoti. Kalėjimo patalpose pasimatymas su vyru – moteriai vienintelė vieta, kur ji atsipalaiduoja ir leidžia sau kažkiek nusiimti to krūvio, atsakomybės, kuri liko jai vienai.
Tas žmonų stiprumas, mamų atsidavimas mane žavi. Sesers, kuri, pavyzdžiui, pakviečia savo brolį būti jos vaiko krikštatėviu, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę, mane tikrai kažkaip labai paliečia. Visi šie įvykiai, tas artimųjų tikėjimas, viltis, kurią duoda tam žmogui, duodami tą antrą šansą, kartais gal net ne antrą, o trečią ar ketvirtą šansą tikėjimo, kad jie gali atsistoti, mane išties labai žavi.
Koks visuomenės požiūris į teikiamą pagalbą nuteistųjų artimiesiems? Ar Lietuvoje trūksta atjautos, supratimo ir priėmimo? Ko palinkėtumėte žmonijai?
Mes, šios programos specialistai, jau pradėjome susitikimus su bendruomenėm, ir aš jau turiu šiokios tokios patirties. Iš tiesų, kai pradedi dalintis savo patirtimis, realiais, gyvais įvykiais, konsultacijomis, prie kurių man teko prisiliesti, tai smagu, kad žmonės yra jautrūs, bet kol apie tai nekalbame, kol nesidalini ta darbine patirtimi, tai tiesiog negalvojame apie tai. Teko susitikti su nemažai žmonių, buvo penki susitikimai, tai tikrai, žmonės reaguoja ir sako, jog atkreips į tai dėmesį ir žiūrės. Man atrodo, kad visuomenėje mes tiesiog per mažai kalbame ta tema, kodėl reikia padėti nuteistiesiems ir jų artimiesiems…
Ar galime sakyti, kad Lietuvoje žmonės abejingi? Tikrai ne, bet turbūt yra tam tikros grupės, kurioms sunkiau sulaukti pagalbos. Man yra tekę dirbti su benamystę patiriančiais žmonėmis, tai tikrai būdavo sunku sulaukti pagalbos ir nuteistųjų sritis irgi yra labai panaši. Mes kažkaip įsivaizduojame, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimas yra pačių teistų žmonių pasirinkimas, jie patys taip norėjo ir taip pasirinko.
Tikrai, labai dažnai taip gali ir atrodyti, jeigu žiūrėsime siaurai, bet kaip sakau, kiekvienas žmogus yra šventa istorija, ir kai prisilieti prie tos istorijos ir pergalvoji, kad tu nesi tikras, jeigu tau būtų tekę nueiti to žmogaus visą kelią, kur tu šiandien būtum? Tad norėčiau visiems palinkėti neteisimo, mažiau abejingumo ir susikoncentravimo į save, nes tikrai, pasaulis nėra vien balta ar juoda.
Kas šiame „Bausmės šešėlyje” projekte jums teikia daugiausiai reikšmės?
Galbūt pats projektas ir yra mano širdies projektas ir turbūt kiekvienas kontaktas, kurį turėjau su nuteistojo artimuoju man kaip žmogui paliko labai daug gerų dalykų, tokių priverčiančių permąstyti ir kaip specialistei mane paskatino augti ir tobulėti. Supratau, kad čia reikalingas pakankamai didelis ir gilus emocinis palaikymas, aš paskatinta to pradėjau studijuoti porų ir šeimų psichoterapiją, nes noriu labiau atliepti tų artimųjų poreikius, kurie tikrai yra emocine prasme labai gilūs.
Kai pakonsultuoji paauglę ir ji sako: aš verkiau vienam kambary, mama kitam ir tiesiog norėjau, kad mes abi kartu sėdėtumėm vienam kambary, apie tai pasikalbėtumėm ir kartu verktumėm, nes tėtis atlieka bausmę, o mama nesakė. Arba viena žmona sako: aš meluoju savo sūnui, kad tėtis dirba užsienyje, nors iš tikrųjų jis kalėjime. Sūnus jau ilgus metus jos klausinėja, ir ji pavargo melą dengti melu, bet neišdrįsta pasakyti ir pasikalbėti, o neša didžiulį emocinį ir finansinį tos šeimos krūvį.
Šiame projekte aš matau labai didelę prasmę, nes jis yra apie santykio išsaugojimą ir stiprinimą. Apskritai, toks socialinis darbas ir visas gyvenimas yra apie ryšius tarp žmonių. Manau, santykio išsaugojimas yra labai svarbus, nes jis mums padeda išlikti žmonėmis.
Ar turite nusimatę tikslus, kuriuos norite įgyvendinti per šį projekto laikotarpį? Kokių rezultatų tikitės?
Tai kaip ir kiekvienas projektas, mes esame nusimatę labai konkrečius tikslus, kadangi projektą rašėme pajautimo būdu, nes neturime praktikos Lietuvoje. Rezultatus gal ir ne visus pavyks pasiekti, bet tikslas tai tikrai yra. Kas vyksta ir kas pavyksta, tai susitikimas su bendruomenėm ir visuomenės jautrinimas, bendruomenių skatinimas įsitraukti – tame tikrai matau prasmę.
Vis dėlto, mes turime konsultaciją su nuteistųjų artimaisiais, tai turime užsitarnauti didesnį pasitikėjimą, kad jie vis labiau kreiptųsi į mus pagalbos. To siekti nėra lengva, bet mes žengiam pirmuosius žingsnius ir iš tų pirmųjų žingsnių labai tikiuosi, kad gims metodika bei rekomendacijos specialistams kaip dirbti su nuteistaisiais ir jų artimaisiais.
Pats pirminis dalykas, ką pavyks per šiuos metus pasiekti (nes projekto trukmė yra tik metai, kas yra labai trumpai kuriant naują paslaugą), tai paskleisti žinią, jog tai yra socialiai pažeidžiama grupė, kad jai reikalinga pagalba, kad atpažintume juos ir skatintume juos kreiptis pagalbos.
Jeigu Jūs, ar Jūsų artimasis jaučiatės bausmės šešėlyje – nebijokite kreiptis pagalbos.
Esate laukiami Kauno arkivyskupijos Carite, Papilio g. 5, Kaunas, el. paštas caritas@bausmesseselyje.lt, tel. nr. 8 638 682 06, ir Vilniaus arkivyskupijos Carite, Didžioji g. 5, Vilnius, el. paštas nkc@vilnius.caritas.lt, tel. nr. 8 646 013 42.
Parengė Greta Antanynaitė
Projektas „Nuteistųjų artimieji – įgalinimo link” yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis.
