„Caritas“: tai sunkiausia, bet nebijokite pripažinti, kad jums reikia pagalbos

„Caritas“: tai sunkiausia, bet nebijokite pripažinti, kad jums reikia pagalbos

„Jeigu jums reikia pagalbos ir nežinote, kur jos ieškoti, kreipkitės į „Caritą“. Net jeigu niekada nesikreipėte, bet jus ištiko nelaimė ar bėda šeimoje, – skambinkite mums! „Caritas“ kaip teikė pagalbą, taip ir teikia. Net COVID-19 yra bejėgis prieš mūsų darbuotojų ir savanorių pastangas padėti kiekvienam besikreipiančiajam,“ – pradėdamas pokalbį sakė Lietuvos„ Carito“ tarybos pirmininkas, Kauno arkivyskupijos „Carito“ direktorius Arūnas Kučikas.

„Caritas“ – visiems žinomas, bet dažnam nesuprantamas. Kas yra „Caritas“? Kuo šios organizacijos veikla skiriasi nuo kitų socialinių įstaigų veiklos?

„Caritas“ – tarptautinė katalikiška organizacija, kuri Lietuvoje buvo atkurta ir pradėjo veikti dar iki Nepriklausomybės atkūrimo1989 metais. „Caritas“ visame pasaulyje, nepriklausomai nuo žmogaus rasės, religijos, lyties ar tautybės, vykdo humanitarinę veiklą ir padeda vargstantiems. „Caritas“ veikia visoje Lietuvoje ir šią bendruomenę sudaro apie 250 darbuotojų ir daugiau nei 3 500 savanorių.

Iš skaičių matome, kad beveik visa „Carito“ veikla remiasi savanoryste. Dauguma darbų, nuo pagalbos drabužiais ir daiktais iki vienišų žmonių ir ligonių lankymo namuose, atlieka savanoriai. Jie labai svarbi mūsų misijos dalis. Šalia savanoriškos veiklos teikiame ir profesionalią institucinę pagalbą tiems, kurie susiduria su benamyste, bedarbyste, įvairiomis priklausomybėmis. Didelė „Carito“ veiklos dalis yra beveik nematoma viešumoje, nes mes saugome pagalbą gaunančių žmonių orumą.

Lietuvoje „Caritas“ labiau save suprantame ne kaip profesionalaus socialinio darbo instituciją, bet kaip tikinčiųjų bendruomenės įgalintoją. Savo veikloje remiamės krikščioniškomis vertybėmis, todėl daugiausia pagalbą teikiame per parapijas, kad tikinčiųjų bendruomenė turėtų galimybę savo tikėjimą liudyti realiais artimo meilės darbais.

Nepaisant nepertraukiamos „Carito“ veiklos, viešumoje pasigirsta balsų, kurie klausia, kodėl šiuo metu nemato „Carito“ priešakinėse pagalbos linijose?

„Caritas“ kaip teikė pagalbą, taip ir teikia. Ne pirmus metus dirbdami, matome, kad vargstantis žmogus mūsų visuomenėje nėra savaime suprantamas dalykas, jeigu labdaros akcijas pavadiname pagalba vargstantiems, žmonės renkasi nenoriai. Jeigu esi tapatinamas su vargstančiu – sunku su tuo sutikti ir priimti pagalbą, todėl tiek priimantys pagalbą, tiek ją teikiantys vengia viešumo. Galbūt vyresnioji mūsų savanorių karta nenori viešintis dėl per ilgą laiką krikščioniškoje bendruomenėje susiformavusios biblinės komunikacijos nuostatos: „kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė“. Gal dėl kitų priežasčių, sunku nuspėti. Jaunoji karta jau drąsesnė. 

Prasidėjus karantinui, padaugėjo ne tik vargstančiųjų, bet ir norinčių jiems padėti. Visada stengiamės suteikti nors ir nedidelę, bet greitą pagalbą ir tik po to nukreipiame žmogų į institucijas, kurios jį lydės toliau. Bet šiame visuotinės pagalbos telkimo fone mes neturime tikslo būti nuolat matomi viešoje erdvėje. Mūsų taikinys yra ne savireklama, bet pagalba vargstantiesiems ir ją teikiančios bendruomenės stiprinimas.

Kaip keitėsi „Carito“ veikla karantino metu?

Kaip ir visi, persiorientavome į nuotolinį bendravimą. Bet pastebėjome, kad mūsų veikloje tai nėra taip paprasta, nes dažnas žmogus, kuris kreipiasi pagalbos į „Caritą“, neturi įgūdžių bendrauti tokiu būdu, pokalbio metu jiems sunku išlaikyti dėmesį. Ne visi turi internetinį ryšį ar nuolatinę galimybę pasiskambinti telefonu, tad apie tokius komunikacijos būdus, kaip Team ar Zoom platformos, jau net nekalbu. 

Kai kurių veiklų mes net negalime atlikti nuotoliniu būdu: negali žmogaus pamaitinti ar teikti slaugos paslaugas per atstumą.

Viešojoje erdvėje vis pasigirsta svarstymų apie krizės šviesiąsias ir tamsiąsias puses – problemų apnuoginimą ir naujas galimybes. Galbūt ir jūs jau matote, kokį pokytį galėtų atnešti karantinas?

Viskas pradeda keistis tada, kai kritinė masė žmonių priima kitokius sprendimus nei iki šiol. COVID-19 pasaulinė pandemija turi realią galimybę išjudinti kritinę masę žmonių apsispręsti už žmogaus fizinę, psichologinę ir dvasinę gerovę. Tai gali padėti mažinant tarpusavio atskirtį ir vienišumą, kurį pastaruoju metu matome vis didėjantį. Vienišumas nesirenka, jis paliečia ne tik skurstančius, bet ir tuos, kurie daugiau ar mažiau yra apsirūpinę finansiškai, bet dėl įvairių priežasčių liko vieniši – jiems nepavyko sukurti šeimos ar išsaugoti santykių su artimaisiais.

Šie procesai veikia ir „Carito“ veiklą. Sudėtinga užmegzti artimesnį kontaktą, žmonės jaučiasi nesaugūs, bijo net pokalbį pradėti, jau nekalbant apie įsileidimą į namus. Ir tai suprantama. Beveik kasdien pasiekia informacija, kaip yra pasinaudojama vyresnių žmonių patiklumu, todėl žmonės įsibaiminę ir nelinkę į atvirumą. Paradoksalu, bet COVID-19 tam tikra prasme ragina žmones atrasti drąsos ir įsileisti kitą žmogų į savo gyvenimą, nes kai reikia paprastos pagalbos, nupirkti maisto ar vaistų, nėra kito kelio. 

Labai norisi tikėti, kad per įvairių organizacijų savanorius, taip pat ir „Carito“, bus išvengta piktnaudžiavimų ir nebus pasinaudota žmonių pasitikėjimu. Tai būtų svarbus žingsnis į priekį auginant pasitikėjimą vienas kitu. Tada ne tik „ Caritui“, bet ir kitoms organizacijoms bus lengviau kurti ir stiprinti tarpusavio ryšius su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos. Tai vienas svarbesnių dalykų, kurie atsiskleidė šio karantino metu.

„Caritas“ turbūt vienas iš didžiausių paramos gavėjų Lietuvoje. Ar šiuo metu, kai šalių sienos yra uždarytos, nejaučiate paramos stygiaus?

Jeigu kalbėtume apie paramą iš užsienio valstybių, tai per pastaruosius penkerius metus ji ženkliai sumažėjo. Ilgą laiką „Caritas“ buvo remiamas įvairių katalikiškų organizacijų, fondų, tiek iš Europos šalių, tiek iš Jungtinių Amerikos Valstijų, bet mūsų rėmėjai jau kuris laikas skatina Lietuvą prisiimti atsakomybę už savo šalies piliečius ir ieškoti galimybių, kaip savo žmonėms padėti patiems. Paramos ieškojimas Lietuvoje keičia „Carito“, kaip labdaros ir paramos organizacijos, vaidmens supratimą.

Prasidėjus pandemijai, „Caritas“ kviečia jungtis į maldos ir paramos akciją „Šviesos žemėlapis“. Jos tikslas – padėti žmonėms įsitraukti į užtarimo maldą už koronaviruso pandemijos paliestuosius ir sudaryti galimybę paremti juos savo auka. Bendradarbiaujame su vyriausybinėmis ir savivaldybės institucijomis, vykdome ir Europos Sąjungos struktūrinius projektus. Turime ir privačių rėmėjų, kurie pasitiki „Carito“ organizacija.

Jausdami moralinę skolą ir dėkingumą šalims, kurios Lietuvai padėjo jai sunkiu metu, norėtume ir patys būti didesniais donorais kitoms šalims. Jau organizavome pagalbos iniciatyvas Ukrainai, Nepalui ir Keralos valstijai Indijoje. Šiuo metu su viena kultūrine organizacija organizuojame pagalbą Ukrainos vaikams, gyvenantiems prie fronto linijos. „Caritas“ gerai supranta, kad turime būti ta Lietuvos ir Bažnyčios dalis, kuri dalijasi savo resursais ne tik su savo vargstančiaisiais, bet ir su kitų šalių žmonėmis.

Kada labiausiai širdį skauda kaip „Carito“ vadovui, kaip žmogui?

Vis dar juntamos 50 metų Bažnyčios veiklos apribojimo pasekmės, kai valstybė draudė Bažnyčios veiklą ir jos bendruomenė negalėjo vystytis. Iki šiol yra išlikęs supratimas, kad svarbiausias dalykas yra asmeninio tikėjimo paieškos, o krikščioniškos bendruomenės kūrimas – antraeilis dalykas. Bet rūpinimasis savo artimu yra neatsiejama tikėjimo dalis, tai yra tikrasis Dievo meilės liudijimas, net jeigu apie ją neištarsi nė vieno žodžio. Tai ne tik asmeninis, bet ir bendruomeninis įsipareigojimas.

Nemanykite, kad tikinčio žmogaus ar „Carito“ savanorio sinonimas yra naivuolis. Jaučiame, kai bandoma mus apgauti, mumis manipuliuoti. Bet kai tas pats žmogus sugrįžta ir prašo pagalbos, su pagarba vėl ieškome būdų, kaip jam padėti. Darbas „Carite“ išmėgina visas žmogiškąsias ribas ir priverčia pamatyti save tokį, koks esi iš tiesų, o ne įsivaizduojamas „aš“, kuris saugiai melsdamasis sekmadienio Mišiose pasižada sau, kad į visus žmones žiūrės su meile. Susidūrus su kito žmogaus trūkumais, labai greitai pajunti ir savuosius, kad ir kaip norėtum būti panašus į Kristų, turi sau pripažinti, kad toli gražu taip nėra.

„Caritas“ ne politinė partija ir ne kairysis socialinis judėjimas. Mes padedame vargstantiems ne todėl, kad nekenčiame turtingųjų, bet todėl, kad pagalba vargstantiems svarbi mūsų visų augimui ir taikiam sugyvenimui. Savo darbe sutinkame sėkmingų ir turtingų žmonių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo neprieinami, bet bendraujant paaiškėja, kad yra jautrūs ir linkę dalintis. Kai vienas turi tai, kuo gali pasidalinti, o kitas turi drąsos tai priimti, mes tampame vieni kitiems broliais, žmonėmis, vienijančiais visuomenę.

Kalbino Diana Adomaitienė

Šaltinis: 15min