Å iandien vis girdime apie pabėgėlių krizębei įvardijamus didelius skaičius žmonių, kurie gelbėdamiesi plūsta į Europą. Į Lietuvą planuojama perkelti 1 105 asmenis; palyginus su bendru priverstinių migrantų Europoje skaičiumi, kuris šiandien jau viršija milijoną, tai lašas jūroje, tačiau mūsų mažos Lietuvos žmonėms ši žinia vis dar kelia nerimą. Mes kalbame apie skaičius – statistiką, tačiau už kiekvieno šio skaičiaus yra žmogus su didelėmis baimėmis, patirtomis traumomis ir kruopelyte vilties…
Vienas iš mano sutiktų žmonių, pavadinkime jį Hamza, – jaunas vaikinas, siekiantis vėl iš mažų gabalėlių susirinkti saugų gyvenimą bei atrasti viltį čia, Lietuvoje. Grįždamas į prisiminimus, kai gyveno gimtojoje Sirijoje ir tikėjosi joje kurti savo ateitį, Hamza pasakoja apie paskutiniais mėnesiais patirtą siaubą. Ramiu tonu, nors jame slypi skausmas, jis prisimena kiekvieną rytą, kai atsikėlęs pirmiausia pažvelgdavo pro langą norėdamas įsitikinti, ar gatvėje yra automobilių, žmonių. Tai reiškia, kad išauga saugumo tikimybė ir galima ruoštis vykti į paskaitas. Jei gatvėje nieko nematyti – saugiau likti namuose. Jau nekalbant apie vakarus, kai sutemus negali peržengti namo tvoros, nes visi judantys tamsoje šaudomi. Klausant Hamzos pasakojimo, akivaizdu, kad karo metu žmogaus gyvybė menkai vertinama. Apie visa tai man pasakoja jaunuolis, kuris turėtų trykšti entuziazmu ir svajoti apie ateitį, tačiau net ir dabar, būdamas, regis, saugioje aplinkoje, jaučia nuolatinį nerimą, nesaugumą ir baimędėl ateities.
Dažnai girdžiu savo aplinkoje mes ir jie – pabėgėliai. Tačiau ar tikrai jų patirtas skausmas mums yra toks svetimas, kad mes galime užsimerkti, matydami šalia kenčiantį žmogų? Jeigu šiandien atsidurčiau panašioje situacijoje, kaip, pavyzdžiui, Hamza, argi aš nedėčiau visų pastangų, kad išsaugočiau gyvybę, ir dar turėčiau ateities viltį? Argi nebandyčiau apsaugoti kiekvieną man artimą ir mylimą žmogų, ieškodamas saugesnių sąlygų gyventi? Aš bandyčiau. Drįsčiau teigti, kad kiekvienam iš mūsų svarbus stabilumas – ypač žinojimas, kad mano paties ir mano šeimos narių gyvybėms negresia pavojus, kad rytoj vis dar galėsiu laisvai gyventi savo šalyje, turėti draugų, artimųjų, su jais bendrauti gimtąja kalba. Tai leidžia jaustis saugiai ir žinoti, kad pats esi atsakingas už savo gyvenimą. Irkaip gali viskas greitai pasikeisti, kai suvaržoma judėjimo laisvė ir baimė tampa kiekvienos dienos bendrakeleivė.
Nedaug asmenų ryžosi kurti savo gyvenimą iš naujo čia, Lietuvoje. Tam yra svarių priežasčių. Pavyzdžiui, kai dauguma mūsų galvoja, kad šiems žmonėms skiriami pernelyg dideli pinigai, tikrovė tokia, jog susimokėjus būsto nuomą ir reikiamus mokesčius, nuo skiriamos pašalpos pragyventi ir integruotis lieka du eurai. Pasakoju tai, norėdama pasidalyti, kad šie žmonės neatvyko čia pasipelnyti iš mūsų. Priešingai, tie, kurie ryžtasi pasilikti Lietuvoje, deda visas pastangas, siekdami iš naujo kurti savo gyvenimą. Jie mokosi lietuvių kalbos, aktyviai ieško galimybių įsidarbinti, siekia pažinti mūsų kultūrą, su džiaugsmu leidžiasi į bendrystę.
Å i situacija nelengva ir mums – priimantiems, nes tenka peržengti įvairius barjerus leidžiantis į tarpusavio santykį ir siekiant iš tiesų priimti atvykstančius žmones, palydėti juos šiame kūrimosi etape ir bent iš dalies pabandyti pasimatuoti tuos besigelbėjančių žmonių batus. Tai, be jokios abejonės, mums yra solidarumo ir tolerancijos iššūkis.
O atvykstantiems tenka dvigubas iššūkis – su visais praeities skausmais, nerimu, nežinia jie turi žengti sunkius, bet tvirtus žingsnius, kurdami savo ateitį ir būdami labiau priklausomi nuo kito gailestingumo, nei nuo paties savęs.
Erika PANOVA,
Kauno arkivyskupijos Carito
Užsieniečių integracijos programos koordinatorė