Įveikti viešo kalbėjimo baimę, įgyti daugiau pasitikėjimo savimi, susirasti draugų, jausti, kad kažkam padėjai – tai vieni iš dalykų, ką savanorystė suteikė Evitai. Kartais žmonėms kyla klausimai: „kas yra tas Caritas ir ką ten veikiat?”. Pasak Caritas koordinatorė Linos, mūsų jaunimas aktyviai dalinasi, kas mes tokie ir ką darome, o svarbiausia – skleidžia žinią „Reikia padėti artimui ir savanoriauti Carite gera!“.
Apie teikiamą pagalbą vargą patiriantiems žmonėms Kėdainių dekanate, iššūkius, svajones ir praturtinančias savanorystės patirtis kalbamės su Kėdainių dekanato Carito koordinatore Lina Zakaravičiene bei Caritas jaunimo savanore Evita.
– Lina, kokius vargstančiųjų poreikius Kėdainių dekanate atpažįstate?
– Įvairius sunkumus patiriančių žmonių poreikiai šiai dienai yra ne tik maistas ir šilti drabužiai, nors viso to taip pat reikia. Jiems trūksta bendravimo, vietos, kur galėtų susitikti su kitais ir pasikalbėti. Šiais laikais mes esame labai vieniši, kad tokiais nesijaustume mes bendraujame. Vargą ar nepriteklius patiriančiam žmogui taip pat reikia ne tik duonos, bet ir žmogaus, su kuriuo galėtų pasikalbėti, aptarti dienos ar savaitės įvykius, gal net pasiskųsti dėl kokios situacijos, kuri jam nepatiko.
– Kaip Caritas padeda žmonėms jūsų regione?
– Kėdainių dekanate vykdome įvairius projektus, nemažai dėmesio skiriame jauniesiems savanoriams. Teikiame pagalbą maistu, drabužiais, lankome senjorus. Dalyvaujame akcijose „Maisto bankas“, „Gerumas mus vienija“, talkiname ruošdami arbatą piligrimams Šiluvos atlaiduose, ruošiame šventes. Poreikiui atsiradus vykdome iniciatyvas sutelkti bendruomenę ir prisidėti konkrečiai. Pavyzdžiui, sužinoję apie mažojo Jonuko sveikatos iššūkius, Carito gimtadienio metu organizavome akciją. Jos metu žmonės galėjo atnešti papuošalus, įsigyti juos už auką, o surinkti pinigėliai buvo perduoti Jonuko šeimai.
Kėdainių Šv. Juozapo parapijoje renkasi Caritas ir ukrainiečių savitarpio pagalbos ir bendrystės grupė. Taip pat bendradarbiaujame su nevyriausybinėmis organizacijomis, dalinamės savo rūpesčiais ir iššūkiais.
– Kur besidomintys arba norintys prisijungti prie gailestingumo darbų galėtų rasti daugiau informacijos apie Carito veiklą Kėdainiuose?
– Mes turime savo Facebook puslapį „Kėdainių Šv. Juozapo parapijos Caritas“, kuriame dalinamės naujienomis, vykdomais projektais. Mūsų jaunimas aktyviai dalinasi, kas mes tokie ir ką darome, o svarbiausia – skleidžia žinią „Reikia padėti artimui ir savanoriauti Carite gera!“. Mums kaip komandai pasitaiko ir įvairių iššūkių, tačiau susėdę pasikalbame, kurioje vietoje klystame, kur dar turime augti ir su Dievo palaima išsprendžiame. Labai džiaugiamės ilgamečiais savanoriais, esame kaip didelė Carito šeima, į kurią prisijungti kviečiame kiekvieną norintį.
– Kokia Jūsų svajonė Caritui?
– Mano svajonė yra kad kuo daugiau jaunimo prisijungtų prie Carito veiklų. Kuo daugiau mūsų bus, tuo daugiau turėsime galimybių padėti tiems, kuriems to labiausiai reikia.
– Evita, pasidalinkite: ką jaunimas veikia Carite?
– Mes daliname maistą, perrinkinėjame gerus drabužius ir atiduodame nepasiturintiems žmonėms. Dalyvaujame seminaruose, žvakučių, „Maisto banko“ ir kitose akcijose, dalyvavome projekte „MAINAI: patirtis ir jaunystė informacinių technologijų srityje“, kurio metu padėjome seneliams išmokti naudotis kompiuteriu, išmaniuoju telefonu. Taip pat kiekvieną vasarą važiuojame su Caritu į smagią stovyklą Palangoje.
– Savanoriaujate jau trejus metus. Kaip į tai reaguoja Jūsų draugai, bendramoksliai?
– Žino tikrai ne visi, kad savanoriauju Carite, bet tie, kurie žino, dažniausiai būna nustebę, nes nesitiki, kad aš būčiau pasirinkus šią veiklą arba jiems iškyla klausimai „kas yra tas Caritas ir ką ten veikiat?”.
– Ar savanoriaujant iškyla kokių nors sunkumų? Kaip juos įveikiate?
– Savanorystėje man dažniausiai iššūkius kelia baimė kalbėti viešai. Šią baimę įveikiu pati, norėdama nebebijoti išeiti iš savo komforto zonos.
– Ką Jums pačiai kaip asmenybei duoda ši savanorystė?
– Savanoriška veikla suteikė man daugiau drąsos, pasitikėjimo savimi. Gera jausti, kad darau kažką reikšmingo, matyti, kaip kasdieniai darbai padeda kažkam išgyventi tą dieną, būti sotesniems, sveikesniems ar laimingesniems. Taip pat savanorystė man padėjo susirasti draugų.
– Užsiminėte, jog dalyvavote projekte „MAINAI“. Kas labiausiai nustebino ar įsiminė bendraujant su senjorais bei padedant jiems įvaldyti išmaniuosius įrenginius?
– Šiame projekte labiausiai nustebino, kad tiek daug senjorų nori išmokti naudotis kompiuteriu ar telefonu. Aš pati turėjau galimybę pagerinti savo komunikavimo įgūdžius, supratau, kaip galėčiau žmonėms patarti. Labiausiai įsiminė viena močiutė, kuri labai norėjo išmokti naudotis Facebook paskyra. Kai jai parodžiau, ką daryti, ji buvo labai laiminga, nes galėjo pasižiūrėti savo anūkų nuotraukas, pasidalinti su kitais savo gyvenimo akimirkomis. Tai man suteikė daug džiaugsmo – labai smagu matyti žmogaus šypseną veide, gera padėti kitam.
