Šiemet Jurbarko dekanato Carite netrūko veiklų ir iniciatyvų siekiant pastebėti, susitikti įvairius sunkumus ir nepriteklius patiriančius žmones, dedant pastangas bent iš dalies atliepti jų poreikius. Savanorių gretas papildė jaunimas, buvo tęsiamos tradicinės Caritas veiklos, o įvykę jaunosios ir vyresniosios kartų susitikimai praturtino tiek vienus, tiek kitus.
„Savanorystė dalinant sriubą man suteikė šiltus jausmus. Jaučiuosi gerai širdyje duodama kitiems, kuriems to labai reikia, ir juk tai visai nėra sunku!“ – džiaugiasi Aistė. Pasidalinusi šviesaus susitikimo su buvusiu bažnyčios vargonininku akimirkomis ji priduria: „aš buvau labai laiminga dėl to, kad žmonės rūpinasi vieni kitais. Manau, jog visi turėtumėme palaikyti ryšį su buvusiais kolegomis, draugais, artimaisiais.“
„Niekada nemaniau, kad senjorai gali būti tokie mieli ir draugiški“, – savanorystės projekte „MAINAI“ patirtimi dalinasi Rugilė. Jai ypač įsiminė moteris, vardu Mėta, kuri džiaugdavosi kiekviena išmokta smulkmena, savo džiaugsmu ir gera nuotaika užkrėsdavo visus projekto dalyvius.
Apie Caritas veikimą Jurbarko dekanate, patirtis, įžvalgas, savanorystės džiaugsmo akimirkas kalbamės su Jurbarko dekanato Carito koordinatore Alma Busch bei jaunosiomis savanorėmis Aiste Ambrasaite ir Rugile Mačyte.
– Alma, Carite esate jau 13 metų, iš jų daugiau nei septynerius – Jurbarko dekanato Caritas koordinatorė. Kokius bendruomenės vargstančiųjų poreikius atpažįstate?
Alma: Jurbarkas yra senstantis miestas, nes jaunimas išvažiuoja studijuoti ir tik maža dalis sugrįžta. Mūsų mieste nesukuriamos naujos darbo vietos, nėra daug darbo. Kylančios kainos ir mažos pajamos verčia senjorus dažniau kreiptis į įvairias organizacijas paramos. Taip pat daugėja vienišų žmonių, kurių vaikai išvykę gyventi į užsienį arba mirę. Dažniau susiduriame su žmonėmis, sergančiais depresija, mamomis, auginančiomis neįgalius vaikus. Mūsų rajone daugėja savivaldybės ir privataus verslo senelių namų, veikia socialinės paslaugos, kurios tikrai rūpinasi senais žmonėmis.
– Pasidalinkite, kokios Carito vykdomos veiklos jūsų regione.
– Jurbarko dekanate prieš Šv. Kalėdas ir Šv. Velykas daliname lauknešėlius žmonėms, kurie yra vieniši, sergantys ar turintys negalią. Mūsų turimame sąraše yra tik nedidelė dalis mieste gyvenančių vienišų žmonių.
Jau 2 metus vykdėme projektą „MAINAI: patirtis ir jaunystė informacinių technologijų srityje“. Šio projekto metu pastebėjome, kaip senjorai nori bendrystės, jiems svarbu susitikti su jaunimu, išmokti naudotis kompiuteriu ir išmaniaisiais telefonais. Jaunuoliams tai buvo nauja patirtis pabūti mokytojais, artimiau pabendrauti su senjorais, jiems padėti.
Teikiame pagalbą Ukrainos žmonėms, atvykusiems į Lietuvą, taip pat prisidėjome prie paramos rinkimo išvežimui į Ukrainą.
Kasmet organizuojame Vargstančiųjų dieną, kurios metu kviečiame parapijiečius susitikti, aplankyti šalia esančius sunkiai gyvenančius žmones. Visada dalyvaujame Šilinių atlaiduose, organizuojame parapijiečių vykimą autobusu į Šiluvą, o Caritas savanoriai ten pasitarnauja arbatos ruošime ir dalinime piligrimams. Su savanoriais aktyviai dalyvaujame žvakelių akcijoje „Gerumas mus vienija“. Turime Maldos grupę ir prisidedame prie parapijos švenčių organizavimo.
– Kokie iššūkiai kyla telkiant savanorius? Kuo galėtumėte pasidžiaugti?
– Paskutiniais metais senjorių karitiečių skaičius sumažėjo: ligos, amžius, pandemija praretino mūsų gretas. Galime pasidžiaugti, jog vykdant projektą „MAINAI“ į Caritas veiklą įsijungė mokyklinio amžiaus jaunimas. Tai nauja patirtis jaunimui ir mums.
– Kokia Jūsų svajonė Caritui?
– Svajojame, kad Carito vadovavimą perimtų jaunesni žmonės, kurie greičiau ir sumaniau naudotųsi informacinėmis technologijomis ir naujesniais metodais, bet ir neprarastų dvasingumo, empatijos ir tikėjimo.
Kalbiname moksleives savanores Aistę ir Rugilę – jos sutiko pasidalinti savo savanorystės Jurbarko Carite patirtimis.
– Aiste, šiemet savanoriavote Jurbarko Caritas Vargstančiųjų dieną, padėjote dalinti sriubą. Kaip nusprendėte dalyvauti šioje akcijoje? Kokius jausmus jums sukėlė ši savanorystė?
Aistė: Šioje akcijoje nusprendžiau savanoriauti, nes mane sudomino nauja patirtis man artimoje aplinkoje, kur jaučiuosi jaukiai. Pamaniau, jog taip galėsiu gerai ir prasmingai praleisti savaitgalį, darydama gerą darbą, prisidėdama prie pagalbos teikimo vargstantiems. Tai man suteikė šiltus jausmus. Jaučiuosi gerai širdyje duodama kitiems, kuriems to labai reikia, ir juk tai visai nėra sunku!
– Pasidalinkite kokia nors šviesia istorija iš susitikimų Vargstančiųjų dieną.
– Per šią akciją nešiau sriubą ir sausainius buvusiam bažnyčios vargonininkui. Jis labai apsidžiaugė, buvo dėkingas ir net kvietėsi vidun. Papasakojo apie savo ankstesnę veiklą ir prašė perduoti linkėjimus visam kolektyvui. Aš buvau labai laiminga dėl to, kad žmonės rūpinasi vieni kitais, nepamiršta vieni kitų. Tai sukėlė didelį bendrystės jausmą ir, manau, jog visi turėtumėme palaikyti ryšį su buvusiais kolegomis, draugais, artimaisiais.
– Rugile, šiais metais dalyvavote projekte „MAINAI: patirtis ir jaunystė informacinių technologijų srityje“ , kuriame padėjote senjorams išmokti naudotis informacinėmis technologijomis. Kas Jus labiausiai nustebino?
– Niekada nemaniau, kad senjorai gali būti tokie mieli ir draugiški. Seniau, kai nedalyvaudavau šiame projekte, jie man atrodė pikti.
– Ko jus išmokė ši savanorystė? Galbūt įsiminė kokios nors konkrečios patirtys arba susitikimai?
– Išmokau, kad reikia pasitikėti savimi, eiti drąsiai į priekį ir neklausyti, ką kiti sako, o turėti savo nuomonę. Visada smagu atėjus į susitikimą sutikti senjorus. Ypač įsiminė senjorė, vardu Mėta, kuri džiaugdavosi kiekviena išmokta smulkmena, savo džiaugsmu ir gera nuotaika užkrėsdavo visus projekto dalyvius.