„Visada sakau: ATEIK ir savomis akimis pamatyk – susipažink asmeniškai su benamystę patiriančiais žmonėmis. Kiekvienas unikalus savo charakteriu, istorija. Galbūt sieja sunki gyvenimo situacija, klaidos, blogi įpročiai, bet aš pati juos matau kaip įdomius, linksmus, išradingus“, – vardija Kauno arkivyskupijos Caritas benamystę ir vienišumą patiriančiųjų dienos centro vadovė, socialinė darbuotoja Rosita Mikėnienė, kurią šnekiname Socialinių darbuotojų dienos Lietuvoje proga.
Pirmiausiai susipažinkime. Rosita, papasakokite apie save. Kada ir kaip pasirinkote socialinio darbuotojo kelią?
Rosita: Tiesą sakant, pasirinkau atsitiktinai. Pirmiausia pradėjau dirbti socialinio darbuotojo padėjėja senelių globos namuose, vėliau pareigos keitėsi iki programos vedėjos. Ten dirbau daugiau kaip 13 metų. Supratau, kad noriu ir reikia tobulėti šioje srityje, nes darbas su įvairiais žmonėmis man tiko ir patiko. Esu dėkinga Kauno kartų namams už įgytą patirtį.
Kauno arkivyskupijos Carite dirbate daugiau nei metus. Kas paskatino pasirinkti Caritas dienos centrą „Ateik“?
R.: Man patiko, kad Caritas dirba dėl žmogaus, o ne dėl kažkokio apčiuopiamo rezultato parodymo. Čia stengiamės sutikti kiekvieną be išankstinio nusistatymo, vertinti ne žmogų, o jo poelgius. Kiekvienas esame verti antro šanso, net jeigu kažkada pridarėme klaidų, visada galime stengtis pasitaisyti. Man patinka, kad Caritas suteikia tą viltį tapti tiesiog geresniu žmogumi.
Net ir pats pavadinimas „Ateik“ yra kviečiantis apsilankyti. Kiek žmonių per dieną ateina į centrą?
R.: Lankytojų skaičius keičiasi nuo metų laiko. Šaltu sezonu jų daugėja ir susirenka net virš 50, nors centras skirtas priimti apie 30 lankytojų. Vidutiniškai lankosi vasarą apie 30, o žiemą apie 40 ir daugiau žmonių. Esame priėmę net 64 lankytojus per dieną.
Kuo dienos centras besilankančiajam gali būti naudingas? Akivaizdu, kad tai daugiau nei užuovėjos vieta, kur žmogus gali atsigerti kavos, sušilti.
R.: Čia renkasi žmonės kuriuos dažnai visuomenė smerkia, nori atstumti, o čia jie randa nusiraminimą. Čia atėję gali jaustis oriai, bendrauti su panašaus likimo žmonėmis. Lankytojai konsultuojami įvairiais socialiniais klausimais, padedame tvarkyti dokumentus, ieškotis darbo. Darbuotojai siūlo įvairias užimtumo veiklas, pokalbius, žaidimus, vasarą ekskursijas.
Dienos centrą lankantis žmogus Jūsų akimis – koks jis?
R.: Negalėčiau net apibendrinti. Man jie kiekvienas unikalus savo charakteriu, gyvenimo istorija ir įpročiais. Tik visus juos apjungia sunki gyvenimo situacija ir gyvenime padarytos klaidos, blogi įpročiai. Aš pati juos matau kaip įdomius, linksmus, išradingus.
Kaip socialinė darbuotoja esate labai arti žmogaus, jo problemų, jo asmeninės istorijos. Juk dažnai žmogų, besilankantį dienos centre, lydi įvairių susidėjusių problemų (sveikatos, santykių, priklausomybių, įsiskolinimų) bagažas. Kas Jums yra vilties ženklai darbuojantis šioje srityje?
R.: Kiekvienas, nors ir labai mažas pokytis džiugina. Kai dienos centro lankytojas susitvarko dokumentus, įsidarbina visada viliesi, kad viskas pradės gerėti. Visada tikiu, kad negali žmogui tik nesisekti, juk Dievas siunčia išbandymų tiek, kiek žmogus pajėgus atlaikyti.
Teko matyti, kad kartas nuo karto į dienos centro pagalbininkų gretas jungiasi ir Jūsų šeimos nariai. Ar sulaukiate pakankamai žmonių, kurie norėtų įsipareigoti pastoviai savanorystei?
R.: Tenka matyti daug savanorių įvairiuose renginiuose, bet savanoriauti pastoviai, o ypač su benamystę patiriančiais žmonėmis tikrai mažai. Visuomenė labai atsargiai žiūri į mūsų centro lankytojus. Tik pažinus gali suprasti juos. Mano šeimos nariai seniai įpratę matyti žmones mano akimis. Net vyriausioji dukra Ernesta pasirinkus darbą šioje srityje.
Savanorystė paprastai yra abipusiai naudingas dalykas – tiek pagalbą gaunančiajam, tiek pačiam savanoriui. Ką, Jūsų nuomone, gauna (gautų) dienos centro savanoris? Kokia savanorystės reikšmė pačiam dienos centrui?
R.: Savanoris gali plėsti savo akiratį, pažinti įvairius žmones su skirtingais gyvenimais. Man atrodo, kad savanoriaujantis žmogus pats tampa geresniu, įgauna įvairios patirties, naujus įgūdžius, savo laiką praleidžia prasmingai, kelia savivertę.
Dienos centrui savanorių pagalba reikalinga nuolat, nes tik darbuotojų neužtenka kiekvienam norinčiam pabendrauti. Taip pat savanoriai įneša savo idėjų, šviežumo, naujų pažinčių ir veiklų.
Turbūt socialinio darbo vaisiai dažnai nėra tai, ką galima lengvai pastebėti ar užčiuopti. Ilgalaikis procesas keliaujant kartu su žmogumi reikalauja tam tikrų vidinių resursų, asmeninių savybių, kantrybės, ištvermės, net kūrybingumo. Kas Jus sustiprina, kad „ilgame bėgime“ užtektų jėgų?
R.: Didžiausias atlygis yra padėka tų žmonių akyse, suvokimas, kad kažką gero padarai šiame gyvenime. Atsigauti padeda gamta, pomėgiai, šeima. Atlaikyti sunkumus dažnai padeda humoro jausmas.
Koks žmogus, Jūsų nuomone, negalėtų būti socialinis darbuotojas?
R. Smerkiantis, turintis išankstinių nuostatų egoistas.
Kokios yra Jūsų svajonės apie dienos centrą ir jo ateitį?
R.: Norėčiau, kad tai būtų saugi vieta, kur žmogus gali rasti sau mielą veiklą, atgauti pasitikėjimą savimi, gauti gerą patarimą, rasti bendraminčių. Savo svajonėse matau kažkokias nedideles medžio dirbtuvėles, kur žmonės atėję gamintų įvairius smulkius gaminius, kuriuos vėliau parduotume. Taip centro lankytojai gerintų darbinius įgūdžius, bendravimą, komandinį darbą, keltų savivertę ir kažkiek užsidirbtų centro ir savo reikmėms. O visuomenė gaminių dėka po truputį keistų požiūrį į benamystę patiriančius žmones.
Ko palinkėtumėte sau ir savo kolegoms – kitiems socialiniams darbuotojams?
R.: Kad svajonės ir sumanymai pildytųsi, o sveikata nepavestų.
Ačiū už pokalbį!
Nori savanoriauti dienos centre „Ateik“ ? Susisiek su mumis!
