Šią vasarą su Kauno arkivyskupijos Caritas benamystę ir vienišumą patiriančių žmonių dienos centru „Ateik“ daug keliavome.
Kodėl? Dėl malonumo? Taip, bet kokia iš to nauda? Argi jiems ir taip visko negana? Tegul eina dirbti! Tokios reakcijos gali ataidėti viešumoje, pamačius, jog dienos centras nedirbančius žmones veža į keliones kiekvieną vasaros šeštadienį. Tačiau reta, kuris įsigilina į vykdomų veiklų paslėptą mintį ir prasmingumą. Palyginimui: turime vidurinį ugdymą su valstybės nustatyta ugdymo programa ir turime Montesori ar Valdorfo, ar kito formato mokyklas, kurios išugdo vaikus sėkmingai, tačiau kitokiomis priemonėmis. Taip ir čia, dienos centre, mes siekiame savo tikslų alternatyviais būdais.
Kodėl kelionės?
1. Bendruomenės kūrimas per geras bendras patirtis keliaujant
Netekęs artimųjų žmogus yra vienišas ir sudėtingoje gyvenimo situacijoje bando išgyventi (taip, kaip jam pavyksta). Jis visuomet ieškos prieglobsčio ir trokš kažkam priklausyti. Suvokdamas ar ne jis ieškos bendruomenės, draugų, pašnekovų, nes negera žmogui būti vienam. Tokia yra žmogaus prigimtis ir gilus noras išgyventi priklausomumo jausmą. Mes visi drauge – darbuotojai, lankytojai ir savanoriai – kuriame vietą, kurioje žmogus jaustųsi bendruomenės nariu. Kad vienišumas netaptų nupuolimo priežastimi, o jeigu jau taip nutiko, kad bendruomenė taptų pakilimo paskata. Kelionėse patiriama bendrystė prajudina kiekvieno jų kasdienybę. Gyvenimas gatvėje yra labai vienodas ir nuobodus. Tos pačios gatvės, tas pats „slankiojimas“ iš vietos į vietą, tie patys žmonės, tokie pat, kaip jie. Dėl to kelionė ypatingai praskaidrina žmogaus kasdienybę, laikas tampa prasmingas dėl patirties ir bendrystės.
2. Kelionėje žmogus turi galimybę geriau save pažinti
Savęs pažinimas – brandaus žmogaus požymis ir siekiamumas. Tam organizuojama rekolekcijos, meditacijos, mokymai, refleksijos. Žmonės supranta, kad save pažinęs ir supratęs gali lengviau funkcionuoti gyvenimo kasdienybėje, o ypač iškilus iššūkiams. Dauguma mūsų lankytojų neištrūksta iš savo kasdienybės, su kuria yra apsipratę. Dėl to kelionės yra tarsi išėmimas iš jų įprastos aplinkos bei sudarymas sąlygų pažinti save kitose situacijose. Galva pradeda veikti, suaktyvėja stebėjimas, klausymas. Pvz., konkretus žmogus, turintis galiojančias teises, blaivus – visos sąlygos vairuoti, – prašo galimybės vairuoti; darbuotojas leidžia, nes tai irgi yra galimybė pajusti gyvenimą, tai ką darė anksčiau prieš sunkų gyvenimo etapą. Tai prasminga. Tačiau žmogus, prisiėmęs atsakomybę, prisimena greitesnius kelius tikslui pasiekti ir bando jais važiuoti. Nuvažiavęs apie 50 km klaidinga kryptimi išdrįsta pripažinti sau ir kitam, jog pamiršo, nors buvo toks užtikrintas savo teisumu. Suklydo. Tačiau tai pripažino tik po 50 km. Įsivaizduokime ir palyginkime šio žmogaus gyvenimo situciją su šios kelionės situacija. Jeigu žmogus padarė gyvenime klaidą, priėmė neteisingą sprendimą ir tai pripažinti jam užtruko 50 km. Atstumą prilyginkime, pvz., penkerių metų atstumui. Penkerius metus jis tylėjo ir nepripažino klaidos, tuomet ir jos taisyti negebėjo, nes taisymas prasideda nuo pripažinimo, jog suklydau. Jeigu po 5 km jis būtų paprašęs pagalbos patikrinti kelio kryptį, būtume sutaupę laiko, tačiau po 50 km kelias atgal ties suklydimo vieta prailgo. Taip jo ir kitų gyvenime, jeigu būtų laiku paprašęs pagalbos, galbūt būtų buvęs trumpesnis kelias klaidos atitaisymui. O dabar šie žmonės nukeliavę labai toli netinkama kryptimi. Reikia daug kantrybės, daug savęs pažinimo, visuomenės pagalbos, kad kažkurioje gyvenimo sankryžoje žmogus pasirinktų geresnį kelią.
3. Geriau vieni kitus pažindami galime atviriau kalbėtis apie reikalus, lengviau galima daryti įtaką žmogaus gyvenimui – nekalbant „iš viršaus“ kaip vadovui, bet per atsivėrimą ir pagarbų bendravimą
Kelionėse darbuotojai ir savanoriai taip pat turi galimybę savo žmones pamatyti kitoje aplinkoje, bendrauti įvairiomis temomis. Keliaudavome mažomis aštuonių devynių žmonių grupelėmis, todėl galėjome kiekvienam skirti asmeninio dėmesio. Nuo individualaus pokalbio ar patirčių drauge prasideda atvirumas. O atvirai bendraujant galima ne tik juokauti, bet ir kalbėti apie rūpesčius, galbūt, artėjant prie „draugas draugui“ santykio, daryti įtaką jo gyvenimui. Pavyzdžiui, sudėtingas plaukimas upėje vienoje baidarėje gali suartinti žmones. Juk yra sakoma: „Jei nori draugą išbandyti, vyk su juo į žygį.“ Panašiai vyksta kelionėse. Net ir tai, jog savanorė iš Laoso, plaukdama vienoje baidarėje su lietuviu, išmoko daug rusiškų žodžių nėra taip blogai, nes išlipęs į krantą žmogus persimainė ir netgi atsiprašė, už „nervų nelaikymą“. Tai parodė, jog žmogus, kuris keikiasi, nebūtinai yra blogas, jis suprato klaidą ir, praėjus nepatogiai situacijai, nurimo bei bendravo kaip įprasta. Tikimės, mergina užsienietė greitai pamirš naujus išmoktus žodžius.
4. Paskutinė ir labai paprasta mintis: kuo žmogus laimingesnis, tuo visiems geriau
Jeigu šios kelionės būtų prasmingos tik dėl malonumo, vis vien važiuotume, nes paprastas laimės pojūtis yra naudingas tam žmogui ir jo aplinkai, netgi visai visuomenei. Laimingas žmogus, tikėtina, nerodys pykčio, nesivels į konfliktus, bus geranoriškas. Kokį benamystę patiriantį žmogų gatvėje būtų maloniau sutikti: laimingą ar nelaimingą? Su kokiu žmogumi maloniau bendrauti: liūdnu ar besišypsančiu? Dauguma atsakysime, jog laimingas žmogus yra gražesnis ne tik sau, bet ir mums, kurie žvelgiame į jį.
Caritas dienos centro lankytojų kelionės ir įspūdžiai iš jų
Vasaros sezono metu šeštadieniais mes keliavome aštuonis kartus:
- VU botanikos sodas Kairėnuose;
- Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas;
- Smiltynės paplūdimys ir delfinariumas su jūrų muziejumi;
- IX-ojo forto muziejus;
- Žemaičių Kalvarijos atlaidai;
- Palanga ir Olando kepurės skardis;
- Anykščiai ir Arklio muziejus;
- Zervynų kaimas ir plaukimas baidarėmis Ūlos upe.
Kelionėse sudalyvavo 27 dienos centro lankytojai, 2 darbuotojai bei 7 savanoriai.
Na o dabar dalinamės pačių dienos centro žmonių kelionių įspūdžiais:
- Apie pirmąją mūsų išvyką į VU botanikos sodą Kairėnuose – ačiū Jiems, kad mūsų grupę priėmė nemokamai!
„Mano įspūdis taip, kaip aprašyta knygoje Kelionė iš Maskvos į Piterį. Vyresnio amžiaus žmonės žinos. Labai geras įspūdis!“
„Tos alyvos man visą gyvenimą neišeis iš galvos, taip jos ir stovi akyse. Koks grožis! Šakelės nulinkusios nuo žiedų gausos!“
„Rododendrai žydi, visus apeiti norėjosi, bet kiek jų daug. Kai kurie augalai dar nežydi arba nužydėjo, pvz., Viendienės dar nežydi.“
„Labiausiai patiko žalioji terasa ant stogo ir vaizdas iš viršaus.“
„Man pati kelionė labai patiko. Aš važiuodama visur dairiausi, galvą kreipiau tai šen, tai ten. Kokia Lietuva graži!“
- Apie išvyką į IX fortą – tai buvo ketvirtoji mūsų vasaros kelionė!
„Man patiko vaikščiot tuneliais, patrankos“;
„Žmonių žiaurumas labai palietė, aš esu prieš smurtą“;
„Šaudymo kambariai, užrašai ant sienų sujaudino, įspūdį paliko sienų storis“; „Pamačiau ir supratau, kaip žmonės buvo žudomi ir kankinami, nenorėčiau būti jų vietoje. Pamačiau gyvai, kas tas IX fortas“;
„Kaip gerai, kad išvažiavau. Įdomu labai, paslaptingumas IX forto.“
- Apie piligrimystę į Žemaičių Kalvariją. Gavėnios metu meldėmės su centro lankytojais Žemaičių Kalvarijos Kalnus. Ši malda kai kuriems žmonėms buvo atradimas, nauja patirtis. Kad žmonės galėtų dar geriau pažinti ir giliau išgyventi šį kryžiaus kelią, išvykome į Žemaičių Kalvarijos didžiuosius atlaidus liepos 10 d., kuri buvo paskirta jaunimui ir kultūros darbuotojams. Dalyvavome 12 val. Mišiose, vėliau mums Žemaičių Kalvarijos kultūros centro darbuotoja Rima suorganizavo pietus, kuriuos paruošė Rita iš Platelių. Palaiminę abi moteris su giesme ir gerai bei skaniai pasistiprinę dvasiškai ir fiziškai išėjome į kryžiaus kelią. Daugumai tai buvo pirmas kartas, diena karšta, kalnai ir pakalnės, bet Dievas suteikė malonę visiems drauge pradėti ir užbaigti šį kryžiaus kelią, nepaisant kai kuriems žmonėms iškylančių fizinių išbandymų. Dienos centro lankytojų įspūdžiai:
„Pasakiška viskas. Tokios gražios bažnyčios nesu net mačiusi“;
„Keliavome linksmai, be piktumų“;
„Pirmas kartas [Kalvarijose] ir labai patiko patiko“;
„Labai gražiai giedojo choras“;
„Kojos biški pavedė“;
„Apie Mėnulį daugiau žinome, nei apie savo kraštą“;
„Kelionės labai reikalingos. Vyrai darosi geresni“.
„Kalniukai ir pakalnės tarsi gyvenimo pakilimai ir nusileidimai. Į kalniuką kopti yra nelengva, taip ir mūsų gyvenimuose būna nelengva, į pakalnę nesunku, taip ir pas būna, kas nesunku“.
- Apie paskutinę vasaros kelionę, paženklintą aktyvumu ir buvimu gamtoje (kaip gerai, kad dalį dienos nelijo!). Vykome į Zervynų kaimą, Ūlos pašonėje stovyklavome, kepėme dešrelės, buvo grybaujančių ir uogaujančių grupelė bei, žinoma, baidarininkų grupelė.
Įspūdžiai įvairūs, nes, kaip žinia, Ūla – gražuolė upė, bet siaura ir posūkiuota, o mūsų grupelė taaaip seniai užsiėmė sportu… Tarp lankytojų buvo netgi patyręs irkluotojas, kuris seniau, jaunystėje, dalyvaudavo varžybose, tai ši diena jam kiek nostalgiška, bet tik gerąja prasme.
Su viltimi ateinančia iš Dievo ir tikėjimu kiekvieno žmogaus verte! Gyvename toliau… Į priekį!
Esame labai dėkingi už visą suteiktą paramą ir norime paminėti paramos davėjus, kurių dėka tiek daug patyrėme:
- Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijai;
- VU botanikos sodui – už nemokamą įėjimą;
- Smiltynės perkėlai – už nemokamą mikroautobuso perkėlimą;
- Degalinei „Baltic Petroleum“ – už užpiltą kurą kelionei prie jūros;
- Kavinei / restoranui „Nerija“ – už suteiktą nuolaidą maitinimui;
- Lietuvos jūrų muziejui – už nemokamą apsilankymą muziejuje ir delfinariume;
- IX-ojo forto muziejui – už nemokamą apsilankymą;
- X pramogoms – už nemokamą 9D kino seansą Basanavičiaus g. Palangoje;
- Arklio muziejui – už nemokamą apsilankymą jame;
- Artūrui Svirneliui – už nuolaidą plaukiant baidarėmis ir nemokamą stovyklavimą jo privačioje stovyklavietėje Zervynose prie Ūlos upės;
- Kauno miesto savivaldybei – už galimybę teikti socialines paslaugas benamystę išgyvenantiems žmonėms;
- Kazickų šeimos fondui – už sistemingą prisidėjimą prie šio dienos centro veikimo.
Teksto autorė – Kauno ark. Caritas benamystę išgyvenančiųjų dienos centro socialinė darbuotoja Ernesta Prapuolenė;
Nuotraukos – Kauno ark. Caritas benamystę išgyvenančiųjų dienos centro.