„Vargstantieji yra žmonės, jie turi veidus, istorijas, širdis ir sielas. Jie yra broliai ir seserys su savo geromis savybėmis ir trūkumais, kaip visi kiti, todėl svarbu užmegzti asmeninį santykį su kiekvienu iš jų.“
Popiežius Pranciškus. Bulė dėl eilinio 2025 m. Jubiliejaus paskelbimo
Odontologė Valerija Chockevičienė, Paštuvos parapijos Carito koordinatorė, dar su šeima gyvendama Jungtinėje Karalystėje ėmėsi padėti tiems, kuriems sunkiau: nepasiturinčių šeimų vaikams, vienišiems seneliams.
„Aš tapau jai kaip dukra, – dalinasi Valerija, netikėtai atradusi santykį su senyvo amžiaus parapijiete, – jei kas nutinka, ji pirmiausia skambina man. Paskambina ir tiesiog prašo pasikalbėti, kai jaučiasi vieniša. Tada suprantu, kaip svarbu žmogui tiesiog su kažkuo pabendrauti, pasitarti.“
„Kiekvienas mes esame žmogus. Jei eini gatve ir matai, jog kažkam nutiko nelaimė, tu negali imti ir praeiti pro šalį, tai tavo pareiga padėti kiek gali. Tai pareiga – būti žmogumi“, – mano karitietė Valerija.
– Valerija, papasakokite apie save: iš kur esate kilusi, kokia Jūsų profesija, pomėgiai.
– Gimiau ir augau Šančiuose, Kaune, tokioje šeimoje, kur galėjo bet kas ateiti pavalgyti, pailsėti, pasitarti. Pamenu, mano bobutė virdavo didžiulį puodą sriubos ir maitindavo aplink gyvenančius romus. Jie ateidavo pas ją, kai jiems reikėdavo kokios pagalbos.
Jau vaikas būdama svajojau būti odontologe, mano svajonė išsipildė, ir visą gyvenimą buvau laimingiausia sėdėdama toje kėdėje ir pagelbėdama žmonėms. Net ir dabar būdama senjorė pasvajoju, kaip būtų gera padirbėti. Mūsų šeimoje ši specialybė yra perduodama iš kartos į kartą: mano krikštamotė buvo odontologė, dabar šia profesija užsiima mano krikštadukra, o visai neseniai mano anūkė man pasakė paslaptį, kad ji užaugus bus dantų gydytoja.
Dar vienas man malonus užsiėmimas yra muzika – mes su vyru, jei važiuojame kur, tai visą kelią galime pradainuoti. Šitą mūsų pomėgį paveldėjo ir mūsų trys sūnūs, jie visi muzikuoja.
– Esate veikli moteris, daug metų gyvenote emigracijoje. Kaip Jūsų keliai atvedė į Caritą?
– Į Carito veiklą įsijungiau tik kai išėjau į pensiją ir apsigyvenome netoli Paštuvos bažnyčios.
Prieš tai daug metų gyvenome Londone, kur dalyvavome panašioje veikloje. Ilgą laiką dirbau Lietuvių bendruomenės valdybos veikloje, surinkdavome pinigėlių, grįždavome į mažesnius Lietuvos miestelius ir ten suorganizuodavome Kalėdų šventes nepasiturinčių šeimų vaikams, pildydavome jų norus.
Kai grįžome gyventi į Lietuvą, įsijungiau į Pasaulio kauniečių veiklą, čia Kalėdoms ruošdavome vienišiems seneliams šventinius maisto krepšelius, taip susipažinau ir su Paštuvos karitietėmis ir įsitraukiau į šitą veiklą.
– Papasakokite apie Paštuvos parapijos Caritą. Kokiomis veiklomis užsiimate? Kokią pagalbą teikiate?
– Mūsų parapija nėra didelė, tikrai nėra daug žmonių, kuriems reikalinga pagalba. Vis tik keletas yra, tai bandome jiems padėti.
Carito komandoje esame kartu su mano vyru Vladu, Paštuvos bažnyčios vargonininke Augustina, choriste Maryte ir kitais pagalbininkais. Mano pagrindinė veikla yra parapijos namų priežiūra, padedame laidojant artimuosius. Kadangi mums tenka prižiūrėti parapijos namus, tai visa tvarka priklauso nuo mūsų, taip pat, jei yra kokių problemų, tai padedame ir patardami ar palaikydami gedinčius artimuosius.
Šį mėnesį Caritas organizuojame gegužinius pasigiedojimus, vakarais sueiname ir meldžiamės Marijai. Intencijos kiekvieno savos, bet bendra malda ir giesmės labai praskaidrina savijautą, ateina ir vienišų žmonių. Šiai tradicijai jau daug metų.
– Praėjusių metų pabaigoje aktyviai įsitraukėte į naują Carito akciją „Dosnumo krepšelis“. Kaip ji pavyko?
– Džiaugiamės, jog šią akciją padėjo įgyvendinti Kulautuvos pagrindinės mokyklos Batniavos skyrius ir darželis. Su Kulautuvos parapijos Carito vadovės Narutės Mazurkevičienės pagalba vaikai labai noriai pripildė krepšelius. Taip pat, mūsų bažnyčioje žmonės labai aktyviai įsitraukė į šią akciją. Jų atneštus maisto produktus galėjome padovanoti sunkiau besiverčiantiems mūsų regiono gyventojams.
– Jubiliejaus metais esame kviečiami tapti apčiuopiamais vilties ženklais daugeliui brolių ir seserų, gyvenančių sunkiomis sąlygomis, – sakė Popiežius Pranciškus. Kur jūsų parapijos Caritas neša viltį? Kokie susitikimai su žmonėmis Jus ypatingai palietė?
– Netoli mūsų bažnyčios gyvena senutė. Ji turi vaikų, bet jie gyvena toliau nuo jos, ir ji jaučiasi labai vieniša. Aš pas ją užsukdavau nusipirkti kiaušinių, ir mes taip su ja susidraugavome, kad aš tapau jai kaip dukra – jei kas nutinka, ji pirmiausia skambina man. Paskambina ir tiesiog prašo pasikalbėti, kai jaučiasi vieniša. Tada suprantu, kaip svarbu žmogui tiesiog su kažkuo pabendrauti, pasitarti. Manau, kad reikėtų daugiau skirti laiko bendravimui su vienišais žmonėmis.
– Tikriausiai bendrystė, žmogiškas ryšys ne mažiau svarbūs nei materiali pagalba.
– Kai kurie žmonės būna labai užsidarę savyje ir sunkiai prisileidžia, bet kai pabendrauji ilgiau su jais, tai tada toliau į savo gyvenimą įsileidžia lengvai. Turime čia tokį vienišą senuką. Kai pamatėme jo problemas, bandėme padėti, bet jis nenorėjo mūsų įsileisti, sakydamas „man viskas gerai, nieko nereikia“. O dabar pats mus kalbina. Net pro šalį važiuojant su mašina susistabdo ir pasakoja savo problemas.
– Turbūt žmogui vėlgi norisi išsikalbėti, jei kitokios pagalbos nepriima.
– Taip, vienatvė yra baisi.
– Visuomenėje kartais pastebime tam tikrų nuostatų apie vargstančius žmones, girdime skeptiškų nuomonių dėl jiems teikiamos pagalbos. Kodėl Jūsų manymu yra svarbu padėti kitam?
– Kiekvienas mes esame žmogus. Jei eini gatve ir matai, jog kažkam nutiko nelaimė, tu negali imti ir praeiti pro šalį, tai tavo pareiga padėti kiek gali. Manau, kad tai ir yra pareiga – būti žmogumi.
– Kokių svajonių turite jūsų parapijos Caritui?
– Norėčiau, kad padarytume kuo daugiau gerų, gražių darbų bei kad į Carito veiklą įsijungtų ir jaunimas.
