Gydytoja Olena tapo Caritas savanore, nes labai norėjo ne tik pati gauti Lietuvos prieglobstį bei paramą, bet ir prisidėti prie tos paramos teikimo savo tautiečiams. Po to ji puikiai darbavosi Caritas pabėgėlių integracijos projekte. „Caritas dėka, aš atgavau savo žmogiškąjį orumą; net mano vyras pastebėjo, kad tapau drąsesnė ir ryžtingesnė, nei buvau prieš prasidedant karui“, – kalbėjo Olena.
Džiugu, kad pavyko padovanoti ukrainiečiams vaikams saugią ir turiningą vasarą, kurios įspūdžiais dar iki šiol tiek vaikučiai, tiek jų mamos dalinasi ir vis teiraujasi: „o kaip bus kitą vasarą, ar ir vėl galėsime lankyti vaikų dienos stovyklėlę?“.
Ukrainietis Romanas šiuo metu studijuoja Vytauto Didžiojo universitete. Šaunu, kad jis per metus išmoko lietuvių kalbą: supranta ir gali susikalbėti, net studijas pasirinko dėstomas lietuvių kalba. Jaunasis Caritas savanoris, padėjo organizuojant įvairius renginius ukrainiečių bendruomenei, vasarą savanoriavo vaikų dienos stovyklėlėje.
Ukrainiečiai itin susidomėjo veiklomis, skirtomis mažinti migracijos metu patirtą stresą, spręsti fizinių bei psichologinių karo patirčių sukeltoms savijautos problemoms. Labai džiaugiamės ukrainietės psichologės Natalios Podos įsitraukimu į šias veiklas, teikiant psichologinę pagalbą savo tėvynainiams: pravedant individualias bei šeimos konsultacijas, korekcinius ir kvapų bei garso terapijos užsiėmimus.
Ukrainiečiai ne kartą liudijo: „mes esame labai dėkingi Lietuvos valstybei ir jos žmonėms už priėmimą, palaikymą, visokeriopą pagalbą. Jūs – tokia nedidelė šalis, bet padedate labiau už visus pasaulyje“.
Su Svajone Lapiniauskiene kalbamės apie ukrainiečių padėtį, įsitraukimą, įsimintinus susitikimus ir patirtis, jai darbuojantis Kauno arkivyskupijos Caritas humanitarinės pagalbos programos koordinatore.
– Svajone, džiugu, jog šiomis dienomis sueina metai kaip dirbate Carite. Kaip pasirinkote humanitarinės pagalbos sritį?
– Jau nuo pirmųjų dienų, kai Rusija užpuolė Ukrainą, pradėjau savanoriauti Kauno pabėgėlių registracijos centre. Dažniausiai savanoriaudavau info centre, kur tekdavo susitikti su šimtais karo pabėgėlių iš Ukrainos, išgirsti jų skaudžius, be galo jaudinančius pasakojimus ir stengtis pagal visų susitelkusių organizacijų bei žmonių galimybes jiems padėti. Tūkstančiai taip negailestingai užpultos ir žiauriai trypiamos šalies žmonių liko be savo tėvynės, turėjo palikti gimtuosius namus, miestus ir kaimelius, kad nebūtų nužudyti, išprievartauti, kad apsaugotų savo vaikus. Nuo tų dienų Ukrainos tragedija tapo ir mano širdies žaizda… Labai džiaugiuosi galimybe bent kažkuo pagelbėti kenčiantiems šios šalies žmonėms.
– Kokie yra Lietuvoje esančių ukrainiečių poreikiai?
– Į Lietuvą atvykusių ukrainiečių poreikiai yra labai įvairūs, pradedant nuo svarbiausių dalykų, būtinų žmogaus išgyvenimui ir saugumui: maistas, būstas, higienos priemonės, drabužiai, atitinkantys mūsų krašto sezoniškumą, daiktai, bent minimaliai užtikrinantys normalią buitį. Taip pat svarbu galėti susiorientuoti Lietuvos teisinėje sistemoje, gauti medicinos paslaugas. Kiekvienas žmogus turi ir aukštesniuosius poreikius: bendrystės, orumo, nepriklausomumo ir kt.
Vis dėlto kiekvieno atvykstančio ar jau Lietuvoje gyvenančio ukrainiečio poreikių spektras yra skirtingas. Pirmosiomis savaitėmis, kai Rusija užpuolė Ukrainą, būdavo dienų, kai vien į Kauno pabėgėlių registracijos centrą atvykdavo apie tūkstantis ukrainiečių. Nemaža dalis jų, bėgdami nuo karo veiksmų, neturėjo net būtiniausių higienos priemonių, drabužių, pinigų – jiems buvo reikalinga įvairiapusė pagalba, kurią ir stengėsi suteikti tam tikslui susivieniję valstybinės institucijos, nevyriausybinės organizacijos, privačios įmonės bei asmenys.
Šiuo metu situacija yra pasikeitusi: mažesni į Lietuvą atvykstančiųjų skaičiai (apie šimtas asmenų per savaitę), kai kurie pabėgėliai atvyksta pas savo artimuosius ar pažįstamus, jau įsikūrusius mūsų šalyje. Tačiau vis tiek išlieka nemažas rūpestis tais karo pabėgėliais, kurie neturi arba turi minimalius finansinius išteklius patenkinti savo būtinuosius poreikius. Didžioji dalis atvykusiųjų yra mamos su vaikais: joms sunkiau įsidarbinti, išspręsti būsto, vaikų ugdymo institucijų susiradimo, sveikatos priežiūros klausimus. Problemų dar tikrai yra.
– Kokie yra pagrindiniai iššūkiai, su kuriais susiduria Lietuvoje gyvenantys ukrainiečiai?
– Manau, kad kaip ir visiems emigrantams, atsidūrusiems nepažįstamoje šalyje, taip ir Ukrainos karo pabėgėliams būna sunku, ypač iš pradžių, suprasti Lietuvos teisinę sistemą, socialinės paramos gavimo galimybes. Dalis ukrainiečių, tarp jų ir mamų, ypač nedirbančių asmenų, nėra prisirašę prie jokios pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigos, negauna jiems reikalingų medicinos paslaugų. Kaip kurie, rizikuodami savo sveikata, taip gyvena jau ilgiau nei metus. Reikėtų teikti daugiau ir lengviau randamų konsultacinio pobūdžio paslaugų visais šiais paminėtais klausimais.
Ukrainiečiams sudėtinga įsidarbinti pagal savo turimą profesinę kvalifikaciją dėl tokių priežasčių kaip lietuvių kalbos nemokėjimas, turimų išsilavinimo dokumentų patvirtinimo sudėtingumas ar atitikimas mūsų šalies reikalavimams. Jiems tenka dirbti žemesnės kvalifikacijos reikalaujančius darbus, gaunamos mažesnės pajamos, ko pasekoje yra reikalinga didesnė parama.
– Kaip Caritas padeda Ukrainos žmonėms?
– Caritas pagal susitarimą su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis teikia karo pabėgėliams iš Ukrainos humanitarinę pagalbą net 33-jose Lietuvos vietose. Mūsų Kauno arkivyskupijoje pagrindinės paramos teikimo vietos yra Kauno miestas, Jonavos ir Jurbarko rajonų savivaldybės, Ruklos pabėgėlių priėmimo centras. Humanitarinės paramos paketą sudaro higienos priemonės ir kortelės, skirtos jų įsigijimui, kaip kurios buities priemonės, reikmenys vaikams, drabužiai ir avalynė, informavimas bei konsultavimas įvairiais klausimais. Kadangi Caritas stengiasi pagelbėti ar bent nurodyti kontaktus pagalbai gauti kiekvienam besikreipiančiam į mūsų organizaciją, tai yra tekę spręsti ir tokius karo pabėgėliams aktualius klausimus kaip būsto ar darbo paieška, apsirūpinimas maistu, pagalba vaikams, registracija į medicinos įstaigas ir kt.
Caritas taip pat organizavo šešias paramos Ukrainai rinkimo akcijas. Dėka Lietuvos žmonių dosnumo ir atjautos žmones Ukrainoje pasiekė daiktai bei priemonės, reikalingi išgyventi karo sąlygomis.
– Kaip vyksta ukrainiečių integracijos procesas?
– Caritas dalyvauja Europos Sąjungos lėšomis finansuojamame projekte „Pabėgėlių iš Ukrainos priėmimas ir ankstyva integracija“. Projekto veiklas įgyvendiname Kauno miesto ir Kėdainių rajono savivaldybėse. Ukrainiečiai itin susidomėjo veiklomis, skirtomis mažinti migracijos metu patirtą stresą, spręsti fizinių bei psichologinių karo patirčių sukeltoms savijautos problemoms. Labai džiaugiamės ukrainietės psichologės Natalios Podos (apie ją pasakojome Kauno arkivyskupijos Caritas Facebook) įsitraukimu į šias veiklas, teikiant psichologinę pagalbą savo tėvynainiams: pravedant individualias bei šeimos konsultacijas, korekcinius ir kvapų bei garso terapijos užsiėmimus. Taip pat vykdome veiklas, kuriomis siekiame sustiprinti ukrainiečių ir lietuvių bendruomeniškumą, tarpusavio pasitikėjimą, įsitraukimą į savanorystę.
Caritas organizacija pagal galimybes ir veiklos kryptis stengiasi palengvinti Ukrainos žmonių integracijos mūsų šalyje procesą, kuris nėra lengvas. Didžioji dalis ukrainiečių, tikėtina, pasibaigus karui, grįš į savo tėvynę, gal net į tuos regionus, iš kur išvyko. Tačiau kai kurie nebesitiki sugrįžti ir planuoja savo būsimą gyvenimą Lietuvoje. Jie sako: „viskas sugriauta; mano namų nebėra; mano vienintelis artimas žmogus – sūnus – žuvo fronte; aš nebeturiu į kur grįžti…“. Tokiems žmonėms turėtume ypatingai pasistengti padėti, palengvinant jų įsikūrimą savo būste, susirandant darbą, mokantis lietuvių kalbos.
Ukrainiečiai ne kartą liudijo: „mes esame labai dėkingi Lietuvos valstybei ir jos žmonėms už priėmimą, palaikymą, visokeriopą pagalbą. Jūs – tokia nedidelė šalis, bet padedate labiau už visus pasaulyje“.
– Kokios Lietuvoje gyvenančių ukrainiečių patirtys? Ar galėtumėte pasidalinti šviesiomis istorijomis?
– Tokių istorijų yra ne viena. Išgirdome ukrainiečių vaikučių mamų prašymus padėti rasti galimybę ir vietą jų vaikams, pasibaigus mokslo metams, saugiai praleisti vasaros laiką, kad mamos ramia širdimi galėtų tęsti savo darbinę veiklą. Caritas pastangų dėka pavyko padovanoti šiems vaikams saugią ir turiningą vasarą, kurios įspūdžiais dar iki šiol tiek vaikučiai, tiek jų mamos dalinasi ir vis teiraujasi: „o kaip bus kitą vasarą, ar ir vėl galėsime lankyti vaikų dienos stovyklėlę?“.
Ukrainietė gydytoja Olena su dukra Varvara atvyko į Lietuvą prasidėjus karui, 2022 m. gegužės mėnesį. Nuo pat pirmų atvykimo į mūsų šalį dienų Olena tapo Caritas savanore, nes labai norėjo ne tik pati gauti Lietuvos prieglobstį bei paramą, bet ir prisidėti prie tos paramos teikimo savo tautiečiams. O po to ji puikiai darbavosi „Pabėgėlių iš Ukrainos priėmimo ir ankstyvos integracijos“ projekte. „Caritas dėka, kai pradėjau veiklą projekte, aš atgavau savo žmogiškąjį orumą; net mano vyras (Ukrainos krašto apsaugos tarnybos karininkas) pastebėjo, kad tapau drąsesnė ir ryžtingesnė, nei buvau prieš prasidedant karui“, – kalbėjo Olena.
Šiuo metu ji kartu su dukra yra sugrįžusi į savo mylimą miestą Kyjivą, nuotoliniu būdu Vienos universitete studijuoja psichologiją, kad, pasibaigus karui, laisvoje ir europietiškoje Ukrainoje galėtų dirbti psichoterapeute, pagelbėdama savo šalies žmonėms, tiek suaugusiems, tiek vaikams, kuriems yra ir bus labai reikalinga psichologinė pagalba. Olena ilgisi savo veiklos Kauno arkivyskupijos Carite ir tikisi įsitraukti į Ukrainos Caritas veiklas.
Ukrainietis Romanas į Lietuvą atvyko su mama ir dviem mažesniais broliais. Šiuo metu jam – devyniolika. Romanas baigė vidurinę mokyklą ir tapo Vytauto Didžiojo universiteto pirmakursiu. Šauniausia yra tai, kad Romanas per metus išmoko lietuvių kalbą: supranta ir gali susikalbėti, net studijas pasirinko tas, kurios dėstomos lietuvių kalba. Jei ne lietuviškai, su juo galima bendrauti ir ukrainietiškai, ir rusiškai, ir angliškai – tikras jaunasis poliglotas.
Romanas – taip pat Caritas savanoris: padėjo organizuojant įvairius renginius ukrainiečių bendruomenei, savanoriavo vasarą ukrainiečių vaikų dienos stovyklėlėje.
– Paminėjote ukrainiečius, įsitraukusius į savanorystę Caritas veiklose. Ar apskritai sulaukiate pakankamai savanorių pagalbai teikti?
– Savanoriai humanitarinės pagalbos programai yra labai reikalingi, nes Caritas savanoriai – vienas iš svarbiausių mūsų organizacijos atraminių ramsčių. Caritas organizuotų paramos Ukrainai rinkimo akcijų metu ar kai kuriose kitose trumpalaikėse veiklose savanorių buvo pakankamai. Tačiau labai trūksta, ypač Kauno mieste, savanorių, kurie įsipareigotų ilgesnei tarnystei kurioje nors pasirinktoje srityje. Aš pati asmeniškai tikiu, kad daug žmonių yra geranoriški bei norintys padėti tiems, kurie šiuo metu vargsta ir kuriems yra būtina pagalba. Todėl mūsų, koordinatorių, vienas iš pagrindinių ateinančių metų tikslų yra tuos žmones pastebėti, pakviesti ir sumotyvuoti ilgesnei savanorystei.
– Pasidalinkite Jums labiausiai įsiminusiais susitikimais
– Mane asmeniškai palietusių susitikimų buvo labai daug, nes kiekvienas sutiktas karo pabėgėlis – vis kita istorija… Kadangi šie kalendoriniai metai jau priartėjo prie pabaigos ir tuoj įžengsime į 2024-uosius Viešpaties Metus, dera apmąstyti praeinančius.
Šiais metais drauge su Caritas žmonėmis lankėmės Ukrainoje, kad pastiprinti vietinių Caritas organizacijų kolegų dvasią, parodyti savo solidarumą su jais ir patiems įgyti daugiau jėgų, atjautos, suvokimo kaip ir kuria linkme veikti. Lankėmės ir Bučoje, ir Irpynėje, kur buvo įvykdyti žiauriausi karo nusikaltimai prieš šių vietovių gyventojus: apie tai mena kalnai susprogdintų, kulkomis suvarpytų automobilių, kuriais paprasti ukrainiečiai 2022-ųjų vasario 24-osios rytą vyko į darbą, vežė vaikus į ugdymo įstaigas, keliavo savo asmeniniais reikalais; didžiulis laukas su šimtais naujai supiltų civilių gyventojų, jaunų žmonių, palaikų kauburėliais; sugriauti gyvenamieji namai ir prekybos centrai…
Susitikome su Tatiana, kuri su vyru ir dviem mažamečiais vaikais visą okupacijos laiką slėpėsi po savo iki pamatų sugriauto namo griuvėsiais, rūsyje. Tik vyras naktimis slapstydamasis išlįsdavo, kad atneštų šeimai vandens. Kai Ukrainos kariai išvadavo šį regioną, ir Tatianos šeima galėjo išeiti į dienos šviesą, aplink rado susprogdintus, sugriautus, sušaudytus savo miestelio kaimynų namus, daugybę sudaužytos karinės technikos, paliktus žuvusiųjų kūnus… Dauguma miestelio gyventojų patyrę siaubą ir sielvartą dėl prarastų artimųjų nebenori jame pasilikti gyventi. Tačiau kaip kurie, kad ir Tatianos šeima, bando atstatyti savo namą ant tų pačių pamatų. Ji – labai stipri, ir jai, kaip ir kitoms tokioms šeimoms, reikalinga Caritas pagalba.
– Kas Jus stiprina, teikia vilties?
– Vilties suteikia tikėjimas, kad Ukrainoje bus pasiekta taika, kad visos tos šalies aukos, sudėtos ant jos laivės bei nepriklausomybės aukuro, bus ir mūsų Tėvynės, ir visos Europos laisvės ir taikos garantas. Žavi Ukrainos žmonių drąsa ir patriotiškumas. Stiprina suvokimas, kad tarp mūsų tautų yra kažkas labai artimo ir brangaus: gal laisvės, nepriklausomybės troškimas, gal meilės savo žemei dvasia… Kiekviena kartą širdis džiaugiasi, kai pavyksta, kad ir nežymiai, bet teigiama linkme pakreipti į Caritą besikreipiančio žmogaus istoriją…
