„Kartais tenka palydėti žmogų ir į parduotuvę apsipirkti ar mokyti, kaip naudotis viešuoju transportu, nes tai, kas mums yra kasdienybė, po ilgos įkalinimo bausmės jam gali būti didelis iššūkis.“
„Kai santykis su nuteistuoju remiasi pasitikėjimu, pagarba, priėmimu, palaikymu, tai didina jo motyvaciją, leidžia jam jaustis saugiam atsiskleisti, kelia jo savivertę. Tad mes savo klientus ne vaišiname kava, o geriame kavą kartu su jais, ir tame slypi didelis skirtumas,“ – pabrėžia Kauno arkivyskupijos Caritas Nuteistųjų integracijos programos socialinės darbuotojos – Aušra, Akvilė ir Renata.
„Mūsų darbas – tai erdvė plėsti asmenines ribas, griauti išankstines nuostatas ir auginti meilę artimui.“
„Kartais mes esame tie vieninteliai žmones jų gyvenime, kurie nešame viltį ir jų neapleidžiame.“
Kokius „namų darbus“ Carito Nuteistųjų integracijos programos darbuotojos daro grįžusios iš įkalinimo įstaigų, kaip atrodo jų kasdienybė ir iš kur atsiranda įkvėpimas dirbti ne pačioje palankiausiai visuomenės vertinamoje srityje kalbamės plačiau.
– Papasakokite apie savo komandą. Kaip Caritas Nuteistųjų integracijos programa padeda žmonėms?
– Šiandien mūsų programos komanda yra sumažėjusi – esame trys socialinės darbuotojos. Visų veikla ir atsakomybės yra panašios – padėti nuteistiesiems grįžti į pilnavertį gyvenimą visuomenėje.
Kontaktą su nuteistaisiais užmezgame dar jiems atliekant laisvės atėmimo bausmę kalėjime, tada pasitinkame bei palydime grįžusius į laisvę, atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus individualius pagalbos poreikius. Pagalba teikiama tiek individualiai, tiek per mokomąsias socialinių įgūdžių ugdymo grupes.
Renata dar teikia psichosocialinę pagalbą nuteistųjų artimiesiems, ji taip pat atsakinga už programos koordinavimą, lėšų pritraukimą ir projektų įgyvendinimą.
Aušra ir Renata pradėjo įgyvendinti naują veiklą – vesti smurtinio elgesio artimoje aplinkoje keitimo programą. Viliamės, kad Akvilė greitu metu įgys reikiamas kompetencijas ir taip pat prisijungs prie šios veiklos.
Siekdami suteikti kompleksines paslaugas savo klientams bendradarbiaujame su psichologe Neringa Čėliene ir teisininke Alina Ivanova. Kas mėnesį turime bendrus veiklos aptarimus su Vilniaus arkivyskupijos Carito Nuteistųjų konsultavimo centro kolegomis, nes įgyvendiname bendrą pagalbos nuteistiesiems projektą.
– Koks jūsų komandos credo?
– „Kiekvienas žmogus – šventa istorija“ Jean Vanier.
– Jūsų diena Nuteistųjų integracijos programoje. Kokia ji?
– Mūsų programoje kiekviena darbo diena labai skirtinga. Jei tai diena, kai vykstame į kalėjimą, tai kelioms valandoms „pranykstame“ iš šiapus pasaulio į pasaulį už sienų. Paliekame visus neleistinus nešti daiktus, taip pat ir savo darbinius telefonus, praeiname patikrinimo postą ir einame susitikti su nuteistaisiais.
Tai gali būti individualios jų konsultacijos, kai kartu sudarome kliento poreikius atliepiantį socialinės pagalbos planą arba socialinių įgūdžių ugdymo grupė. Labai svarbus glaudus bendradarbiavimas su kalėjimų socialiniais darbuotojais, kad mūsų veiklos vyktų sklandžiai. Tik jų pagalbos dėka pasiekiame savo klientus.
Išvykstant iš kalėjimo, dažnai parsivežame „namų darbų“, kad socialinės integracijos planas vyktų kuo sklandžiau – surasti gyvenamąją vietą, susisiekti su artimaisiais, gauti tam tikrą informaciją iš kitų institucijų, pavyzdžiui, dėl vietos reabilitacijos centre ar „Regitros“ dėl prarastų teisių atsiėmimo ir pan.
Kai mūsų darbo diena vyksta biure vedame konsultacijų duomenis į programą, tvarkome dokumentaciją, renkame klientams informaciją, tarpininkaujame ir bendradarbiaujame su įvairiomis institucijomis bei organizacijomis.
Taip pat sulaukiame grįžusių į laisvę asmenų. Tada prasideda individuali pagalbos atliepiant konkrečius žmogaus poreikius kelionė. Esant poreikiui palydime žmones į seniūnijas dėl gyvenamosios vietos deklaravimo, dėl vienkartinės išmokos, kuri skiriama kiekvienam išėjusiam iš įkalinimo įstaigos. Padedame atsidaryti banko sąskaitą, teikiame įvairią informaciją, kartu sprendžiame įsiskolinimų klausimus su antstoliais.
Kartais tenka palydėti žmogų ir į parduotuvę apsipirkti ar mokyti kaip naudotis viešuoju transportu, nes tai, kas mums yra kasdienybė, po ilgos įkalinimo bausmės žmogui gali būti didelis iššūkis.
Įsidarbinimas labai svarbus sėkmingos integracijos veiksnys, todėl savo klientams padedame ieškotis darbo, pasiruošti gyvenimo aprašymą, aptariame, kaip kalbėti darbo pokalbyje ir pan. Esant specializuotos pagalbos poreikiui turime galimybę nukreipti nemokamai psichologo, teisininko ar priklausomybių konsultanto pagalbai.
Kiekviena pagalbos kelionė su žmogumi yra labai skirtinga – tiek pagalbos poreikių prasme, tiek intensyvumu. Savo darbe turime būti kasdien pasiruošę naujiems iššūkiams.
– Kokie yra jūsų teikiamos pagalbos nuteistiesiems ir jų artimiesiems mastai?
– Šiais metais jau sulaukėme 115 pranešimų apie planuojamus paleisti į laisvę asmenis. Su visais jais susitikta jų bausmių atlikimo vietose, o su kai kuriais jau ir po keletą kartų.
Su grįžusiais į laisvę keliaujama asmeninė pagalbos jiems kelionė. Pasitinkame grįžtančius į Kauno miesto ir rajono, Kėdainių rajono savivaldybes. Kas savaitę grįžta po vieną ar du asmenis iš praėjusių metų pranešimų.
Pravestos dvi emocinio raštingumo ugdymo „Tvirti santykiai“ grupės – Domeikavos pusiaukelės namuose ir Pravieniškių 2-ajame kalėjime. Šiems mokymams jau registruojasi nuteistieji Kauno kalėjime, grupė startuos rugsėjo mėnesį.
Šiuo metu vyksta individualūs susitikimai su smurtinio elgesio artimoje aplinkoje keitimo programos dalyviais. Programa „Aš ir kiti“ prasideda rugpjūčio mėnesį.
Psichosocialinės pagalbos kreipėsi 12 nuteistųjų artimųjų. Kai kurie atvejai skausmingi ir reikalaujantys greitos pagalbos, kai, pavyzdžiui, grįžęs į laisvę sūnus smurtauja prieš savo mamą ir seserį. Kitos šeimos priima sudėtingus sprendimus – ar pasakyti vaikams apie tėčio atliekamą laisvės atėmimo bausmę, kokiu mažiausiai skausmingu būdu tai padaryti ir pan.
Skaičiuojame, kad vidutiniškai per metus mūsų programos darbuotojai prisiliečia maždaug prie 400 skirtingų žmonių gyvenimų. Tai tik pagrindžia didelį pagalbos nuteistiesiems ir jų artimiesiems poreikį.
– Be kokio daikto, priemonės ar produkto sunku įsivaizduoti sklandžią jūsų programos veiklą?
– Kava. Dirbant su mūsų klientais labai svarbu įgauti jų pasitikėjimą. Labai dažnai tai gyvenimo aplinkybių sužeisti žmonės, kurie į santykį leidžiasi labai atsargiai. Mūsų darbe reikia ne tik įsigilinti į konkretaus žmogaus situaciją, bet ir užmegzti su juo draugišką, abipusio pasitikėjimo santykį. Santykio aspektas yra vienas svarbiausių veiksnių, teikiant paslaugą šiai socialiai pažeistai grupei. Mums svarbu priimti žmogų tokį, koks jis yra iškeliant jo žmogiškąją vertę, o neapibrėžiant žmogaus jo padaryta nusikalstama veika. Kai santykis su nuteistuoju remiasi pasitikėjimu, pagarba, priėmimu, palaikymu, tai didina jo motyvaciją, leidžia jam jaustis saugiam atsiskleisti, kelia jo savivertę. Tad mes savo klientus ne vaišiname kava, o geriame kavą kartu su jais, ir tame slypi didelis skirtumas.
– Koks yra pagrindinis iššūkis dirbant Nuteistųjų integracijos programoje?
– Klausimas „kodėl jūs jiems padedate?“ Neigiamas visuomenės ir socialinių paslaugų teikėjų požiūris į nuteistuosius. Netikėjimas, kad žmonės gali pasikeisti, jų „nurašymas“ kaip nepataisomų, nepriėmimas bei smerkimas.
Teikdami pagalbą nuteistiesiems, mes neteisiname jų poelgių ir atliktų nusikaltimų – mes dirbame tam, kad suklupę žmonės atsitiestų rinkdamiesi kitą gyvenimo kelią ir nebegrįžtų į kalėjimą. Tikime, kad savo darbu prisidedame prie pakartotinio nusikalstamumo mažinimo ir saugesnės aplinkos kūrimo. Dirbti būtų kur kas lengviau visus žmones priimančioje ir padedančioje visuomenėje.
– Kokia šviesia, viltinga istorija galėtumėte pasidalinti?
– Kai žmogus, atliekantis bausmę kelintą kartą ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs laisvės atėmimo vietose, dėka tikinčiųjų žmonių atsiverčia į tikėjimą. Kai pradeda žiūrėti į gyvenimą kitomis akimis, vertybiškai persidėlioja gyvenimo prioritetus, pasikeičia gyvenimo būdas, mąstymas ir elgesys. Žmogus deda visas pastangas stengdamasis daugiau nenusikalsti.
– Kaip jūsų programos lankytojai galėtų prisidėti prie pagalbos teikimo kitiems?
– Nuteistųjų integracijos programoje nesame išvystę savanorystės, nors turime tokių minčių ateičiai. Savo klientus kviečiame jungtis į kitas Carito savanorystės iniciatyvas.
Svarbu suprasti, kad iš kalėjimo grįžusiam žmogui kyla daug iššūkių kasdienybėje ir neretai tenka pradėti gyvenimą nuo „balto lapo“ siekiant užtikrinti savo bazinius poreikius, todėl šiame etape jiems patiems reikalinga pagalba, jie dar nėra pajėgūs pagelbėti kitiems.
Tačiau ilgiau pabuvę laisvėje mūsų klientai grįžta su pagalba kitiems – atvežė rūbų ir daiktų iš Vokietijos, padovanojo nenaudojamus savo telefonus, dažnai būna, kad atlydi į mūsų programą draugą ar pažįstamą, kuriam reikia pagalbos, nes čia jis pats ją gavo. Sulaukę pagalbos žmonės yra pajėgūs padėti likimo broliams.
– Kas jus skatina padėti šiai žmonių grupei?
– Noras sutikti žmogų ir prisiliesti prie jo gyvenimo istorijos. Padėti, kai niekas nepadeda, suteikite palaikymą, kai niekas jo nesuteikia, išklausyti, kai niekas nebenori klausyti. Dažnu atveju to mūsų žmonėms trūksta, nes net šeimos išsižada ir nebenori nieko girdėti ar eilinį kartą patikėti, kad gali būti kitaip. Mūsų darbas – tai erdvė plėsti asmenines ribas, griauti išankstines nuostatas ir auginti meilę artimui. Labai palaiko bei įkvepia ir pačių klientų dėkingumas, pasitikėjimas ir jų sėkmės istorijos.
– Kuo jūsų žmonės ypatingi? Kuo skiriasi nuo kitų socialinių grupių, su kuriomis dirbama?
– Išskirtinis mūsų klientų bruožas, kad tai sužeisti, įvairias traumines patirtis vaikystėje ar jaunystėje išgyvenę žmonės, kurie jų neišsprendę skaudina kitus. Kiekvieno žmogaus istorija yra labai paliečianti. Kai pabandai „pasimatuoti“ jo batus, neretai iškylą klausimai – kiek pasirinkimo savo gyvenime turėjo šis žmogus ir kur šiandien būčiau aš, jei būčiau išgyvenusi tokią patirtį, ar iš viso būčiau išgyvenusi… Mūsų klientai mus moko atjautos, priėmimo, kantrybės.
– Kokie jūsų pagalbą gaunančių žmonių atsiliepimai apie Caritą, susitikimus su jumis?
– Geriausias įvertinimas mūsų programai yra sėkmingas žmogaus grįžimas į pilnavertį gyvenimą visuomenėje.
Konsultacijų metu dažnai sulaukiame tokio grįžtamojo ryšio:
„Tik iš jūsų sulaukiu pagalbos, niekam kitam aš nerūpiu. Tik su jumis galiu pasikalbėti apie viską atvirai.“; „tik jūs žiūrite į mane kaip žmogų“; „Žinau, kad kai man reikės pagalbos ar patarimo, kur galiu kreiptis, ir tai man labai svarbu.“; konsultacijos kalėjime metu –„kalbėdamas su Jumis jaučiuosi kaip būdamas laisvėje“.
– Kaip jus įkvepia žmonių grupė, su kuria dirbate?
– Labiausia stebina žmonių gebėjimas išlikti net ir sudėtingiausiomis sąlygomis. Įkvepia tai, kad net ir esant labai sunkiai gyvenimo padėčiai, mūsų žmonės stengiasi pradėti gyvenimą iš naujo, koreguoti ir keisti gyvenimo būdą, nebenori gyventi, kaip gyveno, ir pripažįsta, kad klydo ar suprato, kad gyveno netinkamai, nes prarado visa, kas brangiausia, t.y. savo šeimą, laisvę. Matome tuos sėkmingus atvejus ir džiaugiamės, kai žmonės atvyksta į programą ir pasakoja, kad atgavo šeimos pasitikėjimą, sėkmingai įsidarbino ir jau kuris laikas dirba, siekia sugrąžinti skolas.
Įkvepia ir tai, kad vėl suklupęs žmogus išdrįsta prašyti pagalbos, nes kartais mes esame tie vieninteliai žmones jų gyvenime, kurie nešame viltį ir jų neapleidžiame.
– Kas galėtų būti kitaip? Kur dar galėtume augti?
– Daugiau dėmesio ir laiko skirti visuomenės švietimui ir jautrinimui griaunant stereotipus apie nuteistuosius. Daugiau organizuoti susitikimų su bendruomenėmis, atsakyti į jiems nerimą keliančius klausimus, diskutuoti ir vieniems kitus išgirsti. Būti tiltu ne tik nuteistiesiems, kurie siekia sugrįžti iš kalėjimo į visuomenę, bet visuomenei į kalėjimus, ten sutinkant tokius pat žmonės – sūnus, brolius, seseris, kaimynus.
– Kokią žinutę mūsų skaitytojui norėtumėte perduoti?
– Griaukime sienas ir statykime tiltus. Ištieskime pagalbos ranką suklupusiam artimui, nes vieną dieną pagalbos gali reikėti ir Tau.
Kviečiame ateiti kartu išgerti kavos į mūsų programą! Taip pat kviečiame perskaityti knygą „Mes nuteistieji“, kurią Jums padovanosime. Tai langas per realių žmonių istorijas į daugumai nepažįstamą pasaulį „už sienų“.
Kauno arkivyskupijos Caritas Nuteistųjų integracijos programą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.