Į Caritas veiklas Elena Antanavičienė įsijungė Lietuvai tapus nepriklausoma. „Tai buvo pirmi žingsniai, kai niekas gerai nežinojo nuo ko pradėti, – prisimena Elena, – bet pradėti reikėjo, nes žinojau, jog pagalba reikalinga labiausiai pažeidžiamiems žmonėms.“
Kauno palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos Carito koordinatorė Elena vadovauja vaikų gerovės klubui „Centriukas“ – rūpinasi vaikais ir jaunimu, kurių šeimos patiria sunkumus.
„Man parodėt linksmesnę vaikystę,“ – laiške rašo „Centriuką“ lankęs jaunuolis, kurį Elena globojo nuo penkerių metų, – „jūs tapot beveik kaip šeima man”.
Lapkričio 20-ąją minint Pasaulinę vaikų dieną, E. Antanavičienė gavo „Geriausio vaiko draugo“ apdovanojimą už savanorišką parapijos karitatyvinės veiklos koordinavimą, gausaus būrio savanorių įtraukimą į visuomenei naudingą veiklą, ir kad savo pavyzdžiu sugeba įkvėpti kitus.
Apie Elenos kelią Carite, vilties kibirkštis, patirtis ir svajones kalbamės plačiau.
– Elena, kas Jums yra Caritas?
– Man Caritas visada buvo ir yra tarnystė atstumtam žmogui, kuris labiausiai pažeidžiamas mūsų visuomenėje.
– Kaip atėjote į Caritą? Kiek laiko esate šioje tarnystėje?
– Carite esu jau daugiau kaip 30 metų. Esu tikinti ir praktikuojanti katalikė, visada tokia buvau, todėl Lietuvai tapus nepriklausoma įsijungiau į Caritas veiklą prie Kauno arkivyskupijos. Tai buvo pirmi žingsniai, kai niekas gerai nežinojo nuo ko pradėti, bet pradėti reikėjo, nes žinojau, jog pagalba reikalinga labiausiai pažeidžiamiems žmonėms.
– Esate Kauno Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos Carito koordinatorė ir vaikų gerovės klubo „Centriukas“ vadovė. Papasakokite, kaip Caritas Jūsų parapijoje padeda žmonėms
– Nuo 1998 m. koordinuoju parapijos Carito veiklą: su savanoriais teikiame pagalbą šeimoms ir vaikams, seneliams, patiriantiems benamystę, priklausomybėmis sergantiems ir su kitais sunkumais susiduriantiems asmenims. Taip pat dalyvaujame įvairiose iniciatyvose, pvz. žvakelių akcijoje „Gerumas mus vienija“, „Pripildyk vaiko kuprinę gerumu“, organizuojame vaikų vasaros stovyklas, renginius ir kt.
Vaikų gerovės klubo „Centriukas“ ištakos siekia 2013-uosius, kai atpažinę poreikį, pradėjome organizuoti vaikų maitinimą savaitgaliais.
Šiandien šį dienos centrą lanko 30 vaikų iš sunkumus patiriančių šeimų. Jiems organizuojame popamokinį užimtumą, lavinančius užsiėmimus, psichologo ir socialinio darbuotojo konsultacijas, stovyklas ir išvykas. Visa tai įgyvendinti padeda 26 savanoriai.
– Caritas „po darbo“: kokias vilties vietas pastebite kasdienybėje?
– Tikros vilties kibirkštys: jauni žmonės įsijungia į veiklas, nenutrūksta savanorystė, įkurti ir veikia vaikų dienos centrai – tai didžiulė mūsų viltis ir ateitis.
Lietuvos mastu taip pat matosi pokyčiai: pasiekiama vis daugiau vargstančių žmonių, jie aprūpinami ne tik maistu, bet ir jiems teikiama psichologinė, medicininė, dvasinė pagalba ar tiesiog žmogiškas bendravimas.
– Jei galėtumėte savaitę būti kitose pareigose Carite, kurioje srityje norėtumėte padirbėti?
– Aš esu patyrusi įvairias pareigas Carite, nes esu čia nuo pirmųjų dienų. Man yra tekę ir slaugyti, ir valyti. Vis dėlto, niekada nemaniau, jog turėsiu imtis atsakomybės vien vadovauti, koordinuoti veiklas.
– Lapkritį NVO vaikams konfederacija Jums įteikė „Geriausio vaiko draugo“ apdovanojimą. Šie apdovanojimai kasmet teikiami tiems, kurie savo sprendimais, darbais ir atsidavimu labiausiai prisidėjo prie Lietuvos vaikų gerovės, atliepė jų poreikius, suteikė saugumo, pasitikėjimo ir gerumo jausmų. Tikriausiai per Jūsų tarnystės laiką būta nemažai įsimintinų patirčių. Ar galėtumėte kažkuria iš jų pasidalinti?
– Tai mūsų „Centriuką“ lankiusio jaunuolio ranka rašytas laiškas. Jį globojau nuo tada, kai jam buvo penkeri. Vaikino situacija šeimoje buvo sudėtinga. Paauglystėje jis padarė klaidų, atsidūrė nepilnamečių kolonijoje, iš kurios mums ir parašė.
Laiške jaunuolis išreiškia dėkingumą mums, ryžtą keistis dėl savo vaiko. Sugrįžęs norėtų savanoriauti, papasakoti „Centriuko“ vaikams apie nusikalstamų veikų pasekmes.
„Į centriuką ateinantiems vaikams trūksta dėmesio bet jeigu su jais užsiimt tai jie gali išmokti kažko. Pvz., mane išmokė mylėt vaikus nesvarbu kokie jie būtų, išmokė gerbt juos, išmokė kantrybės (…)“ – dalinasi vaikinas.
„Centriuką“ jis prilygino šeimai, namams: „galima sakyt kad Elena mane užaugino (…) jūs suteikiat ne tik veiklą, bet ir galbūt viltį gyventi geriau (…) smagu matyt kaip vaikai auga, keičiasi jų mąstymas.“
„Man parodėt linksmesnę vaikystę todėl lenkiu žemai galvą prieš jus ir dėkoju (…)“ – rašo jaunuolis, taip pat prašydamas perduoti padėkas rėmėjams, kurių dėka vaikai gali vykti į ekskursijas ir stovyklas.
– Kaip formavosi Jūsų požiūris į vargstantį žmogų?
– Jei moki dalintis mažuose dalykuose, nebus sunku ir dideliuose. Visą gyvenimą šalia buvo silpnesnių, pažeidžiamų žmonių, kuriuos mačiau ir pagelbėjau. Manau, tai Dievo dovana.
– Visuomenėje vyraujantis mitas apie vargstančius, kurį galėtumėte pakomentuoti
– Manau, mitas yra tai, jog jei labiau valdžia rūpintųsi žmonėmis, tai vargą patiriančiųjų nebūtų. Mano manymu, mums kaip visuomenei svarbu turėti vargstančiųjų, kad patys nesukietintume savo širdžių. Gal ir ne visai tinkamas atsakymas, bet tokių žmonių buvo ir bus, tai mūsų tikrovė ir mes privalome jais pasirūpinti.
– Caritas šiandien: kur esame paaugę ir kur dar galėtume augti?
– Šiandien yra aiški Carito misija, veikla ir funkcijos. Tai labai svarbu ir žymiai lengviau koordinuoti veiklą, pasiekti žmones.
– Apžvelgiant Carito metus: už ką norėtųsi padėkoti?
– Dėkoti norisi visiems, kurie suteikė galimybę kurti, padėjo materialiai, prisidėjo malda, palaikė, ir šiandien prisideda, kad toliau galėtume gyvuoti. Ačiū Rotary klubui „Sumus“, verslininkams ir visiems rėmėjams, su kurių pagalba galime vystyti veiklas, organizuoti vaikams stovyklas.
– Kokia Jūsų svajonė Caritui?
– Kad kiekviena parapija turėtų stiprų Caritą, kad žmonės, kurie tarnauja nuo pat pirmų įkūrimo dienų, turėtų kam perduoti vairą tęsti pradėtus darbus.
