„Esu atradusi, kad mano komforto zona yra tiesioginis darbas kartu su žmonėmis. Kartais labai pajaučiu ilgesį ir norą dirbti socialinį darbą su karitietiška viltimi“, – paklausta, ką veiktų, jei savaitę galėtų pasidarbuoti kitose pareigose, sako Kauno arkivyskupijos Caritas direktoriaus pavaduotoja Milita Žičkutė-Lindžienė.
„Nešiojuosi daug susitikimų, kurie įvyko kalėjimo aplinkoje, kai išgirsdavau žmogaus padėkojimą, kad jis bent tą valandą, kol kalbėjomės, vėl galėjo jaustis žmogumi“, – prisimena Milita. Anot jos, visos išankstinės nuostatos yra bevertės, nes kiekvieną kartą reikia mokytis į kiekvieną žmogų žiūrėti kaip į unikalų ir vertą asmenį.
Savo kalboje esame įpratę nejučiomis klijuoti žmonėms etiketes „benamis“, „nuteistasis“, „vargstantis“. Milita kviečia pirmiausia kalbėti apie asmenį, kuris šiuo metu patiria vienus ar kitus dalykus – yra teistas, gyvena gatvėje ar stokoja.
„Įvairų nepriteklių patiriančius žmones vis labiau matau kaip labai stiprius, nes tose sunkiose situacijoje jie nepasiduoda, bet vienu ar kitu būdu kovoja dėl savo gyvenimo,“ – pasakoja direktoriaus pavaduotoja. Su Milita apie 13 – os metų patirtis Carite, vilties vietas kasdienybėje ir labiausiai įsiminusius susitikimus kalbamės plačiau.
– Milita, kas Jums pačiai yra Caritas?
– Man plačiąja prasme Caritas veikimas yra vienos iš esminių Bažnyčios misijos įsikūnijimas ir įsiveiklinimas. Tai regimas būdas liudyti tikėjimą, dalintis gerumu, matyti skausmo ir vargo situacijas nebūnant joms abejingu, taip pat tai drąsus bandymas būti stokojančių ir kenčiančių balsu. Siauresne prasme, kad galėtume telktis, koordinuotai veikti, Caritas yra organizacija, kuri ir stengiasi įgyvendinti plačiosios prasmės misiją (kad ir kaip tai klampiai beskambėtų).
– Kaip atėjote į Caritą?
– Caritas organizacijoje esu jau 13 metų. Viskas prasidėjo dar studijų metu nuo mano socialinio darbuotojo kvalifikacinės praktikos. Artimoje aplinkoje buvo žmogus, kuris dirbo ir dalindavosi apie darbą Carite, kas man atrodė labai prasminga ir tikra. Prieš tai turėjau praktikos patirtį, kur sakė „mes viską pasirašysim, ką reikia, gali net neiti“, dėl to ieškojau vietos, kur būtų reali socialinio darbuotojo praktika ir kur dirbantys žmonės dalintųsi savo patirtimi.
Atlikusi praktiką, likau savanoriauti ir ilgai netrukus mane pakvietė prisijungti prie Caritas komandos – dirbti socialine darbuotoja. Per šiuos metus teko pakeliauti po skirtingas programas, nuo tiesioginio socialinio darbuotojo darbo ir santykio su žmonėmis iki atsakomybių organizuoti programos darbą, o dabar dirbti administracijoje ir rūpintis bendru Caritas veikimu Kauno arkivyskupijoje.
– Caritas „po darbo“: kokias vilties vietas atpažįstate kasdienybės aplinkoje?
– Pastebiu, kad žmonės itin jautrūs konkrečioms situacijoms, pavyzdžiui, itin retomis ligomis sergančių asmenų, kai jiems gydymo procese pritrūksta lėšų. Kartais taip ir viltinga, ir graudu matyti ypač socialiniuose tinkluose susitelkimą ir bendrą „susimetimą“ – tai man didžiulė viltis, kad yra begalė žmonių, kurie dalinasi vieni su kitais, ir socialiniai tinklai šiuo atveju yra labai geras įrankis.
– Jei galėtumėte savaitę būti kitose pareigose Carite, kurioje srityje norėtumėte padirbėti?
– Esu atradusi, kad mano komforto zona yra tiesioginis darbas kartu su žmonėmis, kai su žmogumi kuri bendrą istoriją stengiantis bent truputį sumažinti esamus iššūkius to asmens gyvenime, kai gali kartu su juo paėjėti šiek tiek ir matyti vykstančius pokyčius. Kartais labai pajaučiu ilgesį ir norą dirbti socialinį darbą su karitietiška viltimi.
– Įsimintiniausios patirtys, Jus palietę susitikimai su žmonėmis
– Kiekvienas susitikimas su žmogumi paliečia savaip. Per šį laiką yra buvę ir pozityvių, ir ne visai linksmų susitikimų, kurie likę širdyje, vis prisimenu galvodama, ar galėjo būti kitaip.
Nešiojuosi daug susitikimų, kurie įvyko kalėjimo aplinkoje, kai išgirsdavau žmogaus padėkojimą, kad jis bent tą valandą, kol kalbėjomės, vėl galėjo jaustis žmogumi.
Taip pat išlikę gyvų įspūdžių lankantis parapijų bendruomenėse, kai matai, jauti ir girdi, kiek daug savo širdies įdeda žmonės Caritas tarnystėje, kaip nuosekliai, su kantrybe, pasiaukojimu ir meile pasitarnauja ir kiek tame patiria iššūkių.
Gyvi yra susitikimai su benamystę patiriančiais žmonėmis, kai randi stiprybės nepraeiti, pakalbinti, pažvelgti į akis ir šiek tiek tame susitikime pabūti, tai nepakeičia iš esmės to žmogaus situacijos, tačiau bent šiek tiek sušildo stabtelėjimas ir žmogiškumas.
Kas kartą mane vis naujai sužavi ir nustebina susitikimai ir su dirbančiais Caritas struktūroje, kai girdi tas kasdienybės istorijas, iššūkius, kuriuos tenka spręsti, tačiau tuo pat metu galima pajausti rūpestį, gailestingumą ir norą ne tik padėti, bet ir būti vargstančiųjų balsu.
– Kaip keitėsi Jūsų požiūris į vargstantį asmenį?
– Per šį laiką atsirado daug daugiau pažinumo ir gilesnio suvokimo apie žmogų, kuris šiuo metu stokoja, vis labiau matau juos kaip savo gyvenimo ekspertus, kurie iš tiesų yra labai stiprūs, nes tose sunkiose situacijoje nepasiduoda, bet vienu ar kitu būdu kovoja dėl savo gyvenimo.
Taip pat man labai jautru pasidarė etiketės, kurias mes norime ar ne, bet vis tiek užklijuojame, kaip „benamis“, „nuteistasis“, „vargstantis“, dėl to vis labiau suprantu, kaip atsargiai reikia rinkti žodžius ir pirmiausia kalbėti apie žmogų, asmenį, kuris šiuo metu patiria vienus ar kitus dalykus – yra teistas, gyvena gatvėje ar stokoja.
Ir svarbiausia, regis, kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad vis mažiau galiu numatyti, nuspėti ar žinoti apie žmogų ir jo situaciją. Visos išankstinės nuostatos yra bevertės, nes kiekvieną kartą reikia mokytis į kiekvieną žmogų žiūrėti kaip į unikalų ir vertą asmenį, tas man tikrai ne visada yra lengva, tačiau tai sau primenu ir vis mokausi.
– Visuomenėje vyraujantis mitas apie vargą patiriančius žmones, kurį galėtumėte pakomentuoti
– Dažnai nueinama lengviausiu keliu ir sakoma: „ai, žmogus nenori, nesistengia, tai ir turi tai, ką turi, nes nenorėtų, tai negertų ir t.t.“. O kad viskas šiame gyvenime būtų taip paprasta ir tik nuo mūsų norų priklausytų. Deja, labai daug ką lemia ir mūsų aplinka, mūsų vaikystė, turimas socialinis ratas, išgyventos patirtys ir daug kitų niuansų. Labai dažnai lengva vertinti iš savo turimos pozicijos, tačiau reikia prisiminti klasikinį posakį, kad „neužsidėjus kito batų ir nepaėjus jo keliu“ mes tikrai negalime užimti „žinančiojo“ pozicijos, nes iš tikrųjų nežinome.
– Caritas šiandien: kur esame paaugę ir kur dar galėtume augti?
– Žiūrint laiko perspektyvoje atrodo esame labai paaugę ir tuo pačiu susiduriame su iššūkiu, kad nemažai dalykų reikia – prisiminti, atnaujinti, papildyti ir juose paūgėti. Man atrodo puikus laikas iš naujo visiems pabūti Caritas tapatybės akcentuose ir susidėlioti konkrečių vietų, kuriose veikiame veikimo kryptis ir tikslus. Būti vargo situacijoje nemažas iššūkis ir tikriausiai čia viso gyvenimo uždavinys – auginti ir plėsti savo širdžių gailestingumo ribas ir tuo pat metu drąsiai atpažinti laiko ženklus, kurie kartais mus kviečia stabtelėti, pakeisti ar praplėsti mūsų veikimą (o pastarasis metas iššūkių ir pokyčių tikrai nepagailėjo: šalimais vykstantis karas, pandemija, neteisėti migrantai), per tai tikrai paaugome, įsivertinome ir turėjome nemažai kūrybos procese.
– Apžvelgiant Carito metus už ką norėtųsi padėkoti?
– Būtų galima dėkoti ir dėkoti, nes tikrai yra apsčiai dalykų už ką padėkoti. Tačiau pirmiausia padėka už žmones, tiek tuos, kurie pasitarnauja Caritas veikloje įvairiose vietose, tiek už tuos, kurie ateina ir išdrįsta prašyti pagalbos. O antra – nors nestinga pokyčių, iššūkių, o kartais apstu ir nesusikalbėjimo tarpusavyje, tačiau norisi dėkoti už tai, kad nors ir būdami visi netobuli, turime drąsos ir vilties bandyti įgyvendinti Caritas misiją, o tai nebūtų įmanoma be Kūrėjo užnugario ir įkvėpimų bei mūsų asmeninio apsisprendimo liudyti tikėjimą.
– Kokia Jūsų svajonė Caritui?
– Svajoju apie tokį Caritą, kuriame darniai vyktų kartų draugystė. Vyresni dalintųsi patirtimi, o jaunesni gebėtų ją išgirsti ir pritaikyti pagal besikeičiančio laiko tendencijas, jog visiems užtektų vietos ir pritaikytos pagal turimus talentus veiklos. Svajoju apie Caritą, kuriame susitikimai visada sušildytų susitikusias širdis ir dovanotų viltį pokyčiui.
