Caritas dienos centras „Ateik ir sušilk“ veikia jau trečius metus, jis skirtas benamystę ar kitas gyvenimo krizes išgyvenantiems asmenims. Šiame centre jie yra laukiami su karštu arbatos puodeliu, pirmiausia susipažinti, pabūti, o vėliau pagal poreikį kartu bandyti ieškoti išeičių iš sunkių gyvenimo situacijų.
Å ių metų gegužės 21 dieną, kartu su dienos centro lankytojais ir savanoriais, keliavome piligriminę kelionę maršrutu Kaunas – Šiluva – Kryžių kalnas – Kaunas. Tai buvo dalis sumanymo, gimusio prieš 9 mėnesius per pasaulines jaunimo dienas: išreikšti tikėjimą ir juo dalintis vieni su kitais. Šiuo tikslu rūpinomės kryžiaus gamyba bei ruošimusi kelionei. Kiekvienas norintis keliauti į piligriminę kelionę turėjo „užsiregistruoti“, t.y. išskaptuoti savo vardą ant kryžiaus medžio. Artėjant kelionės metui, šie pasiruošimai suaktyvėjo: gavome papildomą mažesnį kryžių, kurį būtų galima gabenti autobusu, gaminome metalo konstrukciją kryžiui tvirtinti į žemę, taip pat užsiėmėme reikalingų detalių dažymu keliais sluoksniais.
Atėjus kelionės dienai susirinko 30 piligrimų (dienos centro lankytojų ir savanorių). Prieš keliaujant su dalyviais derinome kelionės taisykles (blaivumas, pagarba, švara, laikymasis viename būryje, nevėlavimas ir atsakingumas už save), ir susitarus galėjome pajudėti. Pirmoji stotelė – Šiluva. Keliaujant į ją užrašėme savo maldos intencijas, t.y. ko norėtume prašyti ar už ką dėkoti Dievui šioje kelionėje, klausėmės savanorės pasidalinimo apie piligrimystę apskritai, ir žaidėme susipažinimo žaidimus, kad žinotume ne tik vieni kitų vardus, tačiau dar ir kažką daugiau apie kits kitą.
Atvykę į Šiluvą, dalyvavome Sumos šventosiose Mišiose ir truputį pavaikštinėjome, dalinomės apie čia apsireiškusią Švč. Mergelę Mariją. Tuomet keliavome tiesiai į Kryžių kalną, ten tarnaujantis br. Mykolas OFM pašventino kryžių ir svetingai mus priėmė pietums Kryžių kalno vienuolyno patalpose. Papietavus laukė svarbiausia kelionės dalis: kartu ėjome kryžiaus kelio stotis link ir aplink Kryžių kalną. Kryžių pastatėme atėję į penkioliktąją stotį, pavadinę ją „Jėzaus Prisikėlimas iš numirusių“. Simboliška, tačiau toji vieta, kur sustojome ir pastatėme kryžių, buvo tas pats plotas, kuris išdegintas balandžio 10 dieną pagarsėjusiame įvykyje. Kartu tai tapo vilties ženklu ir mums, nes pamatėme, jog ne tik mūsų, tačiau ir kitų žmonių statomi kryžiai sparčiai užpildo laikinai ištuštėjusią ir apanglėjusią vietą.
Dar šiek tiek laiko praleidome vaikštinėdami, ieškodami patinkančių kryžių-paminklų ir melsdamiesi, o tuomet kupini įspūdžių ir atnaujinę tikėjimą grįžome atgal į Kauną. Supratome, kad įvykusi kelionė buvo tik pradžia, ir patirtomis malonėmis iškeliavome dalintis savo aplinkose: su draugais, nakvynės namuose, tarp kitų savanorių bei pačioje Caritas organizacijoje.
Dienos centro darbuotojas Mindaugas Drūlia
