„Viltį reikia nešti ir ten, kur poreikis ne iš karto matomas, o pagalbos šauksmas – silpnas,“ – sako Kauno arkivyskupijos Caritas direktorius diakonas Arūnas Kučikas.
Caritas benamystę ir vienišumą patiriančiųjų dienos centre „Ateik“ diakoną Arūną labai palietė susitikimai su senais pažįstamais. „Mokėmės vienoje mokykloje, bendravome, sportavome, tačiau mūsų gyvenimai susiklostė labai skirtingai,“ – dalinasi Kauno arkivyskupijos Carito vadovas.
Kalbant apie visuomenėje pasitaikančias nuostatas vargą patiriančiųjų atžvilgiu diakonas Arūnas pastebi: „Žinoma, žmogus yra atsakingas už savo gyvenimą, tačiau kartais aplinkybės gali susiklostyti taip, kad be Dievo ir kitų žmonių pagalbos neįmanoma atsistoti ant kojų.“
„Išmokau svarbios nuostatos – ne kiekvienas pagalbos prašantis žmogus yra sąžiningas, atviras ar dėkingas, tačiau tai neturi keisti mano esminės laikysenos – palaikyti šio žmogaus orumą, matyti jame Dievo kūrinį ir jo nesmerkti bei nenusivilti, jei pagalbos rezultatas nebuvo toks, kokio tikėjausi,“ – pasakoja diakonas Arūnas.
– Diakone Arūnai, kas Jums yra Caritas?
– Man Caritas – tai galimybė ir būdas siela ir kūnu pažinti Dievo Gailestingumą bei dalintis juo su kitais. Matau Caritą kaip būdą gaivinti tikinčiųjų bendruomenę, kad joje būtų skelbiama ir patiriama pilna Evangelijos žinia.
– Kaip atėjote į Caritą?
– Į Caritą atėjau lygiai prieš 8 metus. Prieš ateidamas 11 metų dirbau valstybės tarnyboje ir jau ieškojau galimybės grįžti į Kauną bei darbuotis bažnytinėje institucijoje. Labai nudžiugau, kai Kauno arkivyskupijos ganytojai išgirdę apie mano lūkesčius pasiūlė vadovauti Kauno arkivyskupijos Caritui.
– Caritas „po darbo“: kokias vilties vietas pastebite kasdienybės aplinkoje?
– Sinodinio kelio metu savo parapijoje moderavau sinodinę grupelę. Pokalbiuose ir pasidalinimuose, ypač po maldos ir Dievo Žodžio apmąstymo, jaučiau žmonių atvirumą kitų žmonių situacijoms ir norą padėti. Tai patvirtino iki tol buvusią nuojautą, kad reikia tik norėti ir sugebėti žmones prakalbinti, motyvuoti Dievo Žodžiu, pasiūlyti tinkamą veiklos aplinką, organizaciją, ir reikalai pajudės. O viltį reikia nešti į įvairias vietas, neretai ir ten, kur poreikis iš karto nesimato, o pagalbos šauksmas yra labai silpnas.
– Jei galėtumėte savaitę būti kitose pareigose Carite, kurioje srityje norėtumėte padirbėti?
– Galbūt parapijoje norėčiau pabandyti suorganizuoti ir pakoordinuoti kokią veiklą. Taip pat įdomu pateikti vieną ar kitą pasiūlymą, būdingą kapeliono užduočiai, sustiprinti dvasinį motyvacinį aspektą.
– Įsimintiniausios patirtys, Jus palietę susitikimai su žmonėmis
– Labiausiai mane palietė susitikimai Benamystę ir vienišumą patiriančiųjų dienos centre. Dalyvaujant renginiuose, ilgiau pabūnant ir kalbantis su centro lankytojais atsiveria žmonių gyvenimo istorijos, kurios ne visada matosi iš karto. Taip pat labai palietė susitikimai su šį centrą lankančiais senais pažįstamais, su kuriais mokėmės vienoje mokykloje, bendravome, sportavome, tačiau mūsų gyvenimai susiklostė labai skirtingai.
– Kaip keitėsi Jūsų požiūris į vargstantį asmenį?
– Mane nuo pat atsivertimo momento (maždaug prieš 35 metus) jaudino Jėzaus laikysena vargšų ir atstumtųjų atžvilgiu. Todėl labai domėjausi ir Bažnyčios socialiniu mokymu apie teisingesnę visuomenę. Tačiau susitikimas su vargstančiais buvo labiau per atstumą (tam tikra prasme teoriškas).
Veikla Carite suteikė galimybę priartėti prie šių žmonių, susitikti betarpiškai, ieškoti jų klausimų sprendimų. Išmokau svarbios nuostatos – ne kiekvienas pagalbos prašantis žmogus yra sąžiningas, atviras ar dėkingas, tačiau tai neturi keisti mano esminės laikysenos – palaikyti šio žmogaus orumą, matyti jame Dievo kūrinį ir jo nesmerkti bei nenusivilti, jei pagalbos rezultatas nebuvo toks, kokio tikėjausi.
– Visuomenėje vyraujantis mitas apie vargą patiriančius žmones, kurį galėtumėte pakomentuoti
– Žmogus yra paslaptis, jo gyvenimas yra kur kas sudėtingesnis, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Žinoma, žmogus yra atsakingas už savo gyvenimą, tačiau kartais aplinkybės gali susiklostyti taip, kad be Dievo ir kitų žmonių pagalbos neįmanoma atsistoti ant kojų (pvz., jei vaikas kilęs iš socialiai labai nepalankios šeimos, susiduria su ligomis, ilgalaikėmis priklausomybėmis ir pan.).
– Caritas šiandien: kur esame paaugę ir kur dar galėtume augti?
– Kas ką besakytų, Caritas turi gerą vardą ir patikimos organizacijos reputaciją. Tą reikia saugoti ir išlaikyti. Turime gerų karitatyvinės veiklos parapijose pavyzdžių, gerai veikiančių Carito socialinių institucijų ir programų.
Reikia Carito atsinaujinimo parapijose, geresnio karitatyvinės misijos (tapatybės) supratimo, gebėjimo įtraukti vidurinės ir jaunesnės kartos savanorius. Turime stiprinti Carito veiklas ir savanorių pasitelkimą dekanatų centruose, gebėti prisitraukti lėšų veiklai iš vietinių šaltinių.
Mano manymu daugiausiai turime nuveikti norėdami būti vargstančiųjų balsu tiek parapijose, tiek visuomenėje ir valdžios institucijose. Tam reikia gerai žinoti žmonių kasdienybę, mokėti ją apibendrinti, atpažinti tendencijas, silpniausias vietas, o gal ir turėti pasiūlymų. Ir visa tai gebėti aiškiai ir motyvuotai pristatyti viešojoje erdvėje ir valdžios institucijose. Trumpiau tariant, turime surasti sveiką dermę tarp tikėjimo (motyvacijos lygmenyje) ir dalykiškumo (veikloje).
– Apžvelgiant Carito metus už ką norėtųsi padėkoti?
– Norisi padėkoti kolegoms bendradarbiams ir savanoriams už atsidavimą Carito reikalui, už kantrybę ir konkretų darbą teikiant pagalbą jos reikalingiems žmonėms. Norisi dėkoti Carito reikalui atviriems dekanams ir klebonams bei jų komandoms už ėjimą kartu ir ieškojimą geriausių veikimo būdų, taip pat mūsų ganytojams už dėmesį ir palaikymą. Mums svarbu žinoti ir jausti, kad vyskupai žiūri į Caritą kaip į svarbų įrankį ir bendradarbį įgyvendinant jų apaštališką misiją – rūpintis vargstančiųjų ir atstumtųjų dvasiniais bei materialiais poreikiais, kad juos kuo pilniau pasiektų Kristaus Evangelija.
– Kokia Jūsų svajonė Caritui?
– Norėčiau, kad tikintieji taptų jautresni vargstantiems (ypač savo nuostatomis), kad į gailestingumo veiklas įsitrauktų didesnė dalis parapijų bendruomenės, kad Carite savo vietą atrastų tiek vyresnio amžiaus, tiek vidurinės kartos žmonės, tiek jaunimas. Norėčiau, kad Carito programos, darbuotojai ir savanoriai būtų pajėgūs galingai (ne prievarta ar priekaištais, bet savo autentiška laikysena ir veikla) liudyti Kristaus meilę visiems žmonėms.