Kauno arkivyskupijos Caritas dienos centre „Ateik“, kuriame renkasi benamystę patiriantys žmonės, pokalbių ratuose kalbamės įvairiomis gyvenimiškomis, socialinėmis ir kitomis aktualiomis temomis. Norėdami žengti koja kojon su Bažnyčios bendruomene, kalbėjome ir šių metų tema – apie šeimą. (Visuotinėje Bažnyčioje 2021 metai paskelbti Šeimos – Amoris laetitia –„Meilės džiaugsmo“ metais.)
Reikia pripažinti, kad tai viena jautriausių temų žmonėms, kurie yra vieniši. Benamystę dažniausiai išgyvena vieniši žmonės. Daugeliui benamystę patiriančių žmonių šeima asocijuojasi su teigiamais jausmais, tačiau, kai jie pradeda kalbėti konkrečiais pavyzdžiais, jų nuotaika pasikeičia ir supranti, jog liūdni atsiminimai, skaudžios pirmosios šeimos patirtys įsirėžę atmintyje ir veikia jų dabartį.
Paprašėme žmonių parašyti po vieną žodį, su kuriuo jiems asocijuojasi šeima. Jie parašė: šeima – visų pirma meilė, pasitikėjimas, pamatas, saugumas, problemos, bendrystė, jėga, viskas, tuštuma, L. (asmens vardas), šiluma, vaikai; šeima – tai visi kartu. Pasiūlius pasidalinti gražiausiu prisiminimu iš savo šeimos, deja, tik du žmonės tuo gebėjo pasidalinti. Klausimas apie gražiausią atsiminimą savaime persivertė į skausmingų prisiminimų liudijimus. Dauguma benamystę patiriančių žmonių augo be tėvų, su globėjais arba globos namuose. O tie, kurie kažkurį laiką turėjo mamą arba tėtį greta, deja, kentėjo nuo smurto. Vienas žmogus sakė: „Aš smurtą patyriau iš mamos, dėl to savo žmoną mušiau, nes taip įsivaizdavau meilę. Galvojau, kad taip reikia, kitaip nemokėjau ir tuo metu nesupratau, kad galima kitaip.“
Kitas žmogus prisipažįsta, jog augo be tėvų, buvo įvaikintas, o globėjai prieš jį smurtavo. Jis sako: „Visa tai, ką Jūs matote čia, t. y. Dienos centre, visi mes, benamystę patiriantys žmonės, tokie, kokius mus matote, tai matote paliktų žmonių gyvenimus.“
Kaip atsiranda benamystė? Dažnai tai yra sutrūkinėjusių šeimos ryšių pasekmė. Pagal amerikiečių psichologo Abrahamo H. Maslow poreikių hierarchijos koncepciją poreikis priklausyti yra vienas svarbiausių žmogaus gyvenime. Tai yra meilės ir emocinių ryšių (socialiniai) poreikiai. Taigi, jeigu nėra šeimos – nėra ir reikalingumo jausmo. Vaikystėje žmogus patiria ir ugdo saugumo poreikį. Šeimoje asmuo mokosi aiškumo, tvarkos, patiria fizinį, emocinį, psichinį saugumą. Tačiau kartais vaikystė būna kitokia ir vaikas nepatiria saugumo, apie kurį kalbame; jo šeima nepajėgi subrandinti asmenybės. Nepavykus išugdyti suaugusio žmogaus, kuris gebėtų pasirūpinti savimi ir kitu, jis lieka vaiku, nors ir fiziškai yra suaugęs.
Visuomet stengdavausi nė vieno suaugusiojo nevadinti vaiku, ar tai būtų psichosocialinę negalią turintis, ar benamystę patiriantis, ar kitos pažeidžiamos grupės asmuo. Tačiau šiuo atveju įsigilinu ir matau, jog vaikas yra tas, kuriuo reikia rūpintis, nes dar jame neišugdytas gebėjimas rūpintis savimi. Suaugęs vaikas taip pat neturi tinkamo supratimo, kaip rūpintis savimi, dėl to negeba integruotis į visuomenę savarankiškai. Jis tiki, kad kažkas jam turi padėti, padaryti už jį, pagloboti, nes lygiai to paties tikisi vaikai žvelgdami į tėvus. O kur gali kreiptis suaugęs vienišas asmuo, kuris pats sau padėti nepajėgia? Mūsų Dienos centras ir yra ta vieta, kurioje toks žmogus randa vietą būti, patenkinti savo socialinius poreikius ir įgauti motyvacijos didesniam savarankiškumui.
Būna žmonių, kurie į benamystę patiriantį žmogų žvelgia paniekinančiai ir kaltina, jog šis viską nori gauti neįdėdamas pastangų („už dyką“), piktinasi, jog jis metų metus lankosi Dienos centre ir niekas jo gyvenime nepasikeičia. Būna tokių, kurie kreivai žiūri į centro veiklą, kuriame sėkmės istorijų pernelyg maža. Bet jeigu tai yra tiesa, jeigu jie yra suaugę vaikai, neužauginti su rūpesčiu, meilės džiaugsmu ir ugdymu, tuomet taip, Dienos centras jiems yra vienintelė vieta, kurioje jie gali rasti užuovėją. Užuovėją nuo paniekos, saugumą nuo gatvės kivirčų, pokalbių vietą, užsiėmimų drauge su to paties likimo pažįstamais, socialinių įgūdžių ugdymo veikla ir galų gale darbuotojais, kurie pagarbiai bendrauja ir, esant poreikiui, padeda konsultuodami, atstovaudami, tarpininkaudami ir informuodami.
Taigi, šie žmonės Dienos centre patiria priklausomumo bendruomenei jausmą, čia jie randa savo vietą ir ši vieta bent dalinai tampa jų šeima ir namais. Atskirtyje esančių žmonių orumo sustiprinimas ir įtraukimas į bendruomenę yra vienas iš svarbiausių Caritas misijos tikslų.
Autorė – Kauno arkivyskupijos Caritas dienos centro socialinė darbuotoja Ernesta
Caritas Benamystę išgyvenančiųjų dienos centras įsikūręs Partizanų g. 5, 50207 Kaunas. Norėdami susisiekti, kreipkitės telefonu +370 676 57724 arba el. paštu caritas.dienoscentras@gmail.com