Mintimis keliuosi į laiką prieš 10 metų, kai pirmą kartą pati peržengiau kalėjimo slenkstį. Savanoriškai eiti iš laisvės į nelaisvę – joks čia žygdarbis, kai žinai, kad tik kelioms valandoms. Tąkart buvau jauna ambicinga Carito socialinė darbuotoja, trejus metus dirbusi su nukentėjusiais nuo itin sunkių nusikaltimų, ne kartą sakiusi, kad nuteistiesiems reikia padėti, tačiau… Aš to nedarysiu niekada. Juk kelerius metus iš arti mačiau nusikaltimų sugriautą gyvenimą. Belieka linkčioti galvą pritariant gyvenimo išminčiai – niekada nesakyk „niekada“. Šiandien esu Lietuvos Carito programos „Sielovada bausmių vykdymo vietose“ koordinatorė.
Per tą dešimtmetį nesuskaičiuočiau nei kartų, kai vėl laukiau prie durų įeiti į kalėjimą, nei žmonių, kuriuos ten teko sutikti, nei valandų kitoje tikrovėje. Sudėtinga suskaičiuoti ir tuos kartus, kai manęs klausė – kam tu ten eini, ten juk nusikaltėliai, nejau nėra kam kitam pagalbos pasiūlyti?..
O man širdyje tik kirbėjo asmeniškas klausimas – ar gali tikintis žmogus pasirinkti, kam verta padėti, o kam ne? Ta tikrovė labai plėtė širdies ribas ir suvokimą apie žmones už / anapus sunkių geležinių durų. Nei „pūkuoti“, nei nekalti, kartais nebūtinai draugiški, bet žmonės. Kadaise buvę kažkieno kiemo ar suolo draugai, kaimynai, net ir dabar esami sūnūs ar dukterys, tėvai ar mamos, broliai ar seserys. Ateis diena, kai jiems tos durys atsivers į laisvę. Suvokiau, kad nieko negaliu padaryti dėl jau įvykusių nusikaltimų, nes jie padaryti negrįžtamai ir sukeltas skausmas paliko randus amžiams visiems prie to prisilietusiems, tačiau… Ar galime ką nors padaryti dėl to, kad tie nusikaltimai nesikartotų? Kiek esama kolektyvinės atsakomybės? Ar vis dėlto nusikaltimus padarę žmonės yra už visuomenės ribų, be teisės grįžti?
Su „teise“ ar be jos – jie grįš. Brandžios visuomenės uždavinys – leisti atlikusiems bausmę pažinti kitokį gyvenimo būdą, kad tiek mes būtume saugesni, tiek šie žmonės galėtų keistis ir gyventi įprastą gyvenimą
Sielovada kalėjime
Šiuo metu Lietuvoje yra 8 kalėjimai (Alytuje, Kaune, Marijampolėje, Panevėžyje, Pravieniškėse, Šiauliuose, Vilniuje), juose iš viso daugiau nei 4600 nuteistųjų. Vis dar iššūkis, kad mūsų kalėjimai gana dideli. Tai apsunkina socialinės pagalbos procesus, nes specialistams dirbant su daug asmenų individualiai žvelgti bei kurti ryšį sunkiai įmanoma. Iššūkių kyla ir atliepiant dvasinius poreikius, nes sielovados srityje stinga savanorių, o dauguma veiklų inicijuojamos tik kapelionų.
Sielovados tarnystė kalėjime kyla iš Katalikų Bažnyčios misijos, kai stengiamasi tarnauti žmonėms taip, kaip tarnavo Jėzus, ir būti dėmesingiems visiems, bet ypač – labiausiai stokojantiems, su kuriais Kristus save tapatino. 2003 m. balandžio 23 d. pasirašytas susitarimas tarp Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro dėl Katalikų Bažnyčios sielovados įkalinimo įstaigose – ne formalumas: teikiant sielovados paslaugas laisvės netekusiems asmenims, siekiama jiems padėti grįžti į visuomenę.
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje šiai tarnystei yra paskyrusi 14 kapelionų. Pagal savo galimybes (pagrindinė kunigo tarnystės vieta yra parapijos, o kapeliono pareigos yra papildomas paskyrimas) jie vyksta į kalėjimus – vieni kas savaitę, kiti kas dvi, tretiems pavyksta kas mėnesį. Kapelionai kalėjime aukoja šv. Mišias, klauso išpažinčių, dalyvauja dvasiniuose pokalbiuose, norinčius rengia priimti sakramentus. Kai kur vyksta Alfa kursas, filmų peržiūros su aptarimais, diskusijos, religinių švenčių paminėjimas.
Kapeliono tarnystė kalėjimuose, kaip organizuotas religinis ir dvasinis rūpinimasis nuteistaisiais, turi gilias istorines šaknis. Pirmieji įrašai apie dvasininkus kalėjimuose siekia Viduramžius. Gana anksti buvo atpažinti ir dvasiniai bausmę atliekančiųjų poreikiai. Tačiau net ir šių dienų kontekste juos vis dar siekiama atliepti, ir tai nuolatinis procesas.
Šiek tiek daugiau nei prieš 40 metų (1983 m.) Strasbūre susirinkusi Tarptautinė katalikiškos kalėjimų pastoracijos komisija (ICCPPC) patvirtino steigimo chartiją, kurioje išdėstytos problemos iki skausmo aktualios ir mūsų dienomis. Dokumente nurodoma, kad kalėjimų kapelionai stengiasi teikti pagalbą ir paramą nuteistiesiems, padėdami jiems žmogiškai ir dvasiškai tobulėti, lydėdami juos kelyje į susitaikymą su savimi, kitais žmonėmis ir Dievu.
Susitaikyti su savimi
Visiems svarbu gebėti priimti save, susitaikyti su trūkumais ir ribotumais bei matyti savo gerąsias savybes, suvokti, kuo buvai ir kuo nori tapti. Kad šio sąmoningumo būtų daugiau, reikalingas tarpusavio ryšys, kurį teistasis asmuo gali užmegzti su atėjusiu iš laisvės savanoriu ar kapelionu. Jame svarbus dėmesingas klausymasis ir kantrybė, kad asmuo galėtų kalbėti, pasidalyti ir realiai įvertinti save ir savo atliktus ar atliekamus veiksmus. Kapelionas gali padėti rasti gyvenimo prasmę, o kartu, nepaisydamas teisto asmens nesėkmių, kurti pasitikėjimo ryšį.
Pamenu vieną pirmųjų savo susitikimų kalėjime su teistu už artimo nužudymą asmeniu, kuris jau 15 metų buvo nelaisvėje. Per patį pirmą susitikimą nuosekliai papasakojo savo gyvenimą iki patekdamas į įstaigą, gan šaltai, be jausmų – apie nusikaltimą su potekste, kad jis baisus žmogus ir neverta gaišti laiko pokalbiui. Tačiau po keleto susitikimų pamenu skausmo sklidinas akis, susigūžimą, kai tarė, kad nesvarbu, kiek metų praleis kalėjime, tačiau visų pirma niekada negalės sau atleisti už tai, ką padarė. Susitaikyti su savimi ir savo poelgiu per 15 metų nelaisvės taip ir nesugebėjo. Čia visuomenės naratyvas, jog „visi sakosi esą nekalti“, lūžta, nes istorijų būna įvairių. Vidinis susitaikymo kelias ilgas, sudėtingas, o keliaujant vienam – dažnai ir sunkiai įmanomas.
Susitaikyti su kitais
Nusikaltimas – skausmo vandenynai, tad vienas esminių dalykų, ką turėtų suprasti teistas asmuo, tai negrįžtamos savo nusikalstamo elgesio pasekmės. Todėl vienas iš kapeliono tikslų bendraujant su teistu asmeniu – ieškoti būdų, kaip pažadinti atsakomybės jausmą už save, kitus bei nukentėjusius asmenis ir jų šeimas. Susitaikymo procesai itin sudėtingi, o kartais ir neįmanomi, vis dėlto svarbu apskritai turėti pozityvių socialinių ryšių, nes bendraujant plečiasi akiratis bei suvokimas.
Bausmės šešėlyje – teistų asmenų artimieji, kurie kantriai ir tyliai neša nusikaltimo sukeltas pasekmes, klausdami savęs, ką galėjo padaryti kitaip, kad to nebūtų įvykę. Savo praktikoje menu daugybę pokalbių ir su teistais asmenimis, kurie suvokia padarytą nusikaltimą, jaučia gėdą, nori atsiprašyti, tačiau bijo.
Piešinys tėčiui, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę. Carito nuteistųjų integracijos programos nuotr.
Susitaikymas su Dievu
ICCPPC steigimo chartijoje nurodoma, kad nuteistiesiems svarbus gyvojo Dievo, kviečiančio nuolat atsiversti, meilės atradimas arba susigrąžinimas. Kapelionas visu savo gyvenimu turėtų būti šios Dievo meilės žmonėms ženklas. Jis pateikia Evangeliją kaip gerąją išlaisvinimo naujieną šiandienos vyrams ir moterims. Jis švenčia Eucharistiją, kuria kalėjime įsteigiamą Bažnyčią ir teikia sakramentus, kurie yra Dievo ir žmogaus susitaikinimo ženklai.
Tikriausiai nesunku įsivaizduoti, kad toks susitaikymo kelias su Dievu yra išties komplikuotas, sudėtingas ir tikrai ne visiems įveikiamas. Tačiau tikėjimas mūsų žvilgsnį kreipia į tai, kad labiausiai paklydusiems turėtume padėti tą kelią surasti. Jėzus ant kryžiaus pažadėjo Dangaus karalystę šalia kabojusiam vagiui. Šv. Jonas Paulius II aplankė kalėjime žmogų, kuris jį bandė nužudyti. Tai atrodo ne visai logiška, tačiau atveria širdį gailestingumui ir veda mus į tikrovę, kurioje esame kviečiami atleisti iki 77 kartų.
Vietoj pabaigos
Teisti asmenys ir kalėjimai visose visuomenėse buvo ir yra skausmo vieta. Būtų daug maloniau gyventi, jei nereikėtų vieniems kitų bausti už netinkamą elgesį, tačiau esame tik žmonės – klystantys, skaudinantys, žeidžiantys vieni kitus ir besimokantys mylėti ta meile, kurią Kūrėjas dovanoja. Esame pašaukti dalytis vieni su kitais ir būti vieni kitiems pavyzdžiu, todėl itin svarbu išdrįsti peržengti kalėjimo duris iš laisvės į nelaisvę, suteikiant galimybę suklydusiam susitaikyti su savimi, kitu ir Dievu.
Nusikaltusiajam galime pasiūlyti viltį gyventi be nusikaltimų. Net jei jos nepasirinks – žinojimas, kad pabandėme, leis išlikti tiesoje. Nepakeisime praeities, tačiau investuosime į saugesnę ateitį.
Milita Žičkutė-Lindžienė, tekstas publikuotas Carito žurnale ARTUMA