Šį penktadienį, minint Vasario 16-ąją, Lietuvos Prezidentas trims Carito žmonėms įteikė valstybinius apdovanojimus – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalius. Šiandien pristatome vieną jų – Kauno arkivyskupijos Carito ilgametę darbuotoją Oną Virbašiūtę.
– Onute, kas Jums yra Caritas?
– Tai beveik mano viso sąmoningo gyvenimo kelionė. Caritas – tai gyvenimo mokykla, kur esi kviečiamas save paklausti, ar galėsi mylėti, padėti ir rūpintis kitais. Visada galėjau patirti kitų žmonių artumą, matyti pačias gražiausias žmogiškas savybes, mokiausi iš šių žmonių, bet visada galėjau būti savimi. Caritas – tai didelė Dievo dovana.
– Kiek laiko esate Carite? Kaip atėjote į Caritą?
– Carite esu nuo pirmo Caritas suvažiavimo 1989 metais. Pradžioje darbavausi Šančių parapijoje, tada reikėjo suburti komandą, surasti patalpas, susitikti su parapijos klebonu pasitarti, kaip galime pradėti organizuoti pagalbą parapijos bendruomenės nariams. Vėliau ses. Albina Pajarskaitė mane pakvietė darbuotis Kauno arkivyskupijos Carite.
– Caritas „po darbo“: kokias vilties vietas pastebite kasdienybėje?
– Žvelgiant į dabartinį laikmetį jaučiasi žmonių susvetimėjimas, atitolimas vieni nuo kitų, bet tai nereiškia, kad žmonės nenori matyti aplinkos, likti abejingais kito skausmui. Kartais norisi ir savęs paklausti, kiek vilties parodau aplinkoje, kurioje esu. Žmonių susitelkimas, pagalba matant kito problemas – tai vilties ženklas.
– Jei galėtumėte savaitę būti kitose pareigose Carite, kurioje srityje (pareigose) norėtumėte padirbėti?
– Galbūt pirmiausiai norėtųsi šiek tiek metų nubraukti, tada norai būtų realesni. Norėčiau dar kartą prisiminti tą stiprų bendrystės ryšį su tais, su kuriais teko ne vienerius metus darbuotis Carite. Esu laiminga dirbdama administracijoje, man tai didelis džiaugsmas.
– Įsimintiniausios patirtys, Jus palietę susitikimai su žmonėmis
– Žinote, tų įsimintinų patirčių per nemažą laikotarpį bedirbant buvo ne vienas ir ne du. Visada gilų įspūdį palikdavo jautrūs, šilti žmonės, Dievas man padovanojo galimybę juos sutikti. Man teko dirbti su labai kilniomis asmenybėmis, kartais net kvapą užimdavo kokio paprastumo gali būti ir aukštas pareigas užimantys žmonės, kiek daug atjautos ir geros valios teko iš daugelio patirti.
– Kaip formavosi (arba keitėsi) jūsų požiūris į vargstantį žmogų?
– Šiaip vargas, skurdas yra nemalonus. Pabandykime įsivaizduoti, jei aplinkoje matytume vien paliegusius, aimanuojančius, vargo ištiktus žmones. Labai sunku įsivaizduoti.
Kartais pradedi galvoti, kas tas vargstantis? Manau, kad mes kiekvienas paragaujame vargo skonio, galbūt ne tiek, kiek žmonės, kurie iš tikro gyvena skurde. Man atrodo, kad visada su gailesčiu žvelgiame į vargo ištiktą žmogų, bet ar reikia visada gailėti? Mano nuomone, svarbu rasti pačius geriausius sprendimo būdus ir priemones mažinti vargą, sutelkti norinčius padėti.
– Visuomenėje girdime įvairias, dažnai ir neigiamas nuostatas vargstančių asmenų atžvilgiu. Ką apie tai manote?
– Žmogus negimsta būti vargstančiu, kartais gyvenimo aplinkybės pakoreguoja arba išderina jo gyvenimą. Laimingas žmogus, jeigu jam kas nors ištiesia pagalbos ranką ar pavyksta pačiam save ištraukti iš vargstančiojo padėties. O jeigu nepavyko, tai ar gali nuo žmogaus nusisukti? Juk nežinai kiek kartų jis bandė.
– Caritas šiandien: kur esame paaugę ir kur dar galėtume augti?
– Augti kūnu ir stiprėti dvasia reikia visada, Caritas yra gyvas organizmas. Per visus veiklos metus Caritas atsiliepė į įvairias skurdo formas, ieškojo pačių geriausių sprendimų ir būdų jas spręsti, telkė nemažą savanorių komandą prisidedant prie Caritas veiklų įvairovės. Manau, Caritas auga, stiprėja, kitaip ir būti negali. Norėtųsi padrąsinti ir palinkėti bendruomeniniam Caritui parapijoje nebijoti keistis, galbūt ir pakeisti savo veiklos pobūdį.
– Apžvelgiant Carito metus: už ką norėtųsi padėkoti?
– Nuoširdžiai noriu padėkoti visiems, su kuriais man teko darbuotis, kuriuos teko pažinti. Jūs buvote ir esate verti didžiausios pagarbos ir dėkingumo už visą tarnystę Caritas organizacijoje.
– Kokia Jūsų svajonė Caritui?
– Norėčiau, kad Caritas organizacija būtų pati patraukliausia, kad įvairaus amžiaus grupės galėtų save atrasti ir padovanotų savo laisvalaikį kitiems, kaip padėką Dievui ir už savo gyvenimą.
