„Dabar mano aplinkoje dažniausia ir aktualiausia veiklos srtitis yra žmonės, patiriantys vienatvę. Pasirodo, tai labai paplitusi problema. Vienišumas nėra tik pagyvenusių žmonių kasdienybė, bet ir aktyviai gyvenančių jaunų žmonių iššūkis,“ – pastebi Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos vikaras, Kauno arkivyskupijos Carito kapelionas kun. Mantas Šideikis.
Prasidėjus karui Ukrainoje, tuomet dar Kauno kunigų seminarijos auklėtinis Mantas tuoj pat įsijungė į Caritas savanorių gretas Kaune.
„Aš nesu „kabinetinis“ žmogus, man maloniau ne tarp žmonių, o su žmonėmis“, – sako kun. Mantas. Jam ypač įsiminė savanorystės patirtys sandėlyje, kuriame buvo ruošiami humanitarinės higienos paketai, skirti karo pabėgėliams. Šiam darbui savo laiką skyrė įvairių profesijų žmonės: medikai, studentai, teisininkai, vadybininkai, mokytojai, vargonininkai, moksleiviai, įmonių vadovai ir darbuotojai… „Aš buvau sužavėtas tokiu aktyvumu dėl vieno tikslo, vieno siekio – padėti žmonėms,“ – dalinasi kun. Mantas.
„Savanoriai ir darbuotojai, teikiantys pagalbą tiems, kuriems to labiausiai reikia, yra Carito veiklos širdis ir siela. Kauno arkivyskupijos Carito metų apžvalga suteikia progą atpažinti ir įvertinti daugelio žmonių įnašą, kuris padeda šiai organizacijai teikti pagalbą vargą patiriantiems žmonėms. Tai yra bendruomenės, solidarumo ir gailestingumo veikla, kurią verta švęsti ir už ją dėkoti,“ – pasakoja Kauno arkivyskupijos Carito kapelionas.
– Kunige Mantai, kas Jums yra Caritas?
– Man Caritas yra bendrystės ir dalinimosi vieta, kurioje galima bendrai išgyventi džiaugsmus ir malonias patirtis, dalintis sunkumais, netobulumais, trūkumais, dalintis tuo, ką turiu.
– Kaip atėjote į Caritą?
– 2023 birželio 24 dienos arkivyskupo dekretu esu paskirtas Kauno arkivyskupijos Caritas organizacijos kapelionu. Prieš tai teko atlikti praktiką įvairiose Carito programose, taip pat buvau įsijungęs į savanorišką pagalbą ukrainiečiams. O dabar kaip kunigas bandau būti Caritas kapelionu.
– Caritas „po darbo“: kokias vilties vietas atpažįstate kasdienybės aplinkoje?
– Caritas kaip Bažnyčios organizacija yra veikianti ne tik Bažnyčios rėmuose. Tenka darbuotis ir su valstybinėmis institucijomis ir vieniems kitus papildyti. Dabar mano aplinkoje dažniausia ir aktualiausia veiklos srtitis yra žmonės, patiriantys vienatvę. Be visu kitų Caritas vykdomų programų dabar aiškiausiai pastebiu būtent šį klausimą. Pasirodo, tai labai paplitusi problema. Vienišumas nėra tik pagyvenusių žmonių kasdienybė, bet ir aktyviai gyvenančių jaunų žmonių iššūkis.
– Jei galėtumėte savaitę būti kitose pareigose Carite, kurioje srityje norėtumėte padirbėti?
– Man labai patiko jungtis į pagalbą ukrainiečiams. Aktyvi ir daug laiko reikalaujanti tarnystė, bet taip pat ir labai daug duodanti. Aš nesu „kabinetinis“ žmogus, man maloniau ne tarp žmonių, o su žmonėmis.
– Įsimintiniausios patirtys, Jus palietę susitikimai su žmonėmis
– Įsimintiniausias turbūt yra laikas su savanoriais, kurie atėjo jungtis į pagalbą ukrainiečiams. Sandėlyje, kur šalta ir nejauku, atėjo padėti ir savo laiką skirti įvairių profesijų žmonės: medikai, studentai, teisininkai, vadybininkai, mokytojai, vargonininkai, moksleiviai, įmonių vadovai ir darbuotojai… Aš buvau sužavėtas tokiu aktyvumu dėl vieno tikslo, vieno siekio – padėti žmonėms. Nuostabu.
– Kaip keitėsi Jūsų požiūris į vargstantį asmenį?
– Visumoje labai džiaugiuosi, kad yra tokia organizacija kaip Caritas, kuri atkreipia dėmesį į Žmogų ne kaip į statistinį vienetą. Vienas klebonas yra pasvarstęs „o kur jie pasidės“ . Mes visi esame vienaip ar kitaip vargšai… Bet ir tie, kurie labiau tą vargingumą patiria, yra mūsų bendruomenės dalis. Manau, kad mūsų pareiga yra padėti vieni kitiems. Požiūris turbūt progresuoja ir sparčiai keičiasi, nes vis atsiranda naujų nišų, kur žmonėms reikia ištiesti paramos ir pagalbos ranką.
– Visuomenėje vyraujantis mitas apie vargą patiriančius žmones, kurį galėtumėte pakomentuoti
– Vienas iš visuomenėje vyraujančių mitų apie vargšus yra tas, kad jie yra savo padėties kaltininkai dėl trūkstamo darbštumo ar atsakomybės. Šis mitas ignoruoja daugybę socialinių, ekonominių ir struktūrinių veiksnių, kurie žmones gali pastumti į skurdą arba apsunkinti išsikapstymą iš jo.
Pirma, reikėtų atkreipti dėmesį į ekonomines aplinkybes, kurios dažnai yra nepalankios mažiau išsilavinusiems ar mažiau kvalifikuotiems darbuotojams. Globalizacija, automatizacija ir darbo vietų perkėlimas gali sumažinti darbo pasiūlą tam tikrose vietovėse, o tai lemia aukštą nedarbo lygį.
Antra – socialinės aplinkybės, pavyzdžiui, nepakankamos švietimo galimybės, sveikatos priežiūros prieinamumas ar netgi institucinė diskriminacija taip pat turi didžiulę įtaką. Žmonės, atsidūrę nepalankiose socialinėse aplinkybėse, dažnai neturi galimybių išsikapstyti iš skurdo.
Trečia, kultūriniai ir psichologiniai veiksniai taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Socialinė atskirtis, stigmatizacija ir menkas pasitikėjimas savimi gali apsunkinti žmonių galimybes siekti geresnių sąlygų.
Galų gale, šis mitas apie vargšus yra pernelyg supaprastintas, neatsižvelgiama į sudėtingas sąlygas, kuriomis gyvena skurdą patiriantys žmonės. Siekiant spręsti skurdo problemą, reikalingas holistinis požiūris, įtraukiantis tiek ekonominius, tiek socialinius, tiek psichologinius aspektus.
– Caritas šiandien: kur esame paaugę ir kur dar galėtume augti?
– Caritas veikla Kauno arkivyskupijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, yra svarbi ne tik dėl teikiamos pagalbos pažeidžiamiausiems visuomenės nariams, bet ir dėl indėlio stiprinant bendruomeniškumą ir socialinę atsakomybę. Labai džiaugiuos „Jaunuoju Caritu“ ir viliuosi, kad ši sritis augs ir plėsis.
– Kokia Jūsų svajonė Caritui?
– Hmmm. Šiaip tai reikia pinigų… (juokiasi) Turime daug gerumu plakančių širdžių, tik labai dažnai pritrūksta tų piniginių resursų elementariems reikalingiems dalykams, programų funkcionavimui palaikyti.
– Apžvelgiant Carito metus už ką norėtųsi padėkoti?
– Ačiū savanoriams ir darbuotojams. Jų atsidavimas, sunkus darbas ir auka yra neįkainojami. Savanoriai ir darbuotojai, teikiantys pagalbą ir palaikymą tiems, kuriems to labiausiai reikia, yra Carito veiklos širdis ir siela. Kauno arkivyskupijos Carito metų apžvalga suteikia progą atpažinti ir įvertinti daugelio žmonių įnašą, kuris padeda šiai organizacijai teikti pagalbą vargą patiriantiems žmonėms. Tai yra bendruomenės, solidarumo ir gailestingumo veikla, kurią verta švęsti ir už ją dėkoti.