Tai buvo didžiulius iššūkis ir išbandymas mums, Carito žmonėms… Išgirdome ukrainiečių vaikučių mamų prašymus padėti rasti galimybę ir vietą jų vaikams, pasibaigus mokslo metams, saugiai praleisti vasaros laiką, kad jos, mamos, ramia širdimi galėtų tęsti savo darbinę veiklą. Išgirdome… ir argi galėjome neprisidėti prie šios problemos išsprendimo? Kauno arkivyskupijos Carito ir Lietuvos Carito sutelktų pastangų dėka dovanojome šiems vaikams saugią ir turiningą vasarą.
Pustrečio mėnesio, kiekvieną darbo dieną, daugiau kaip trisdešimt ukrainiečių pradinių klasių mokinukų, rūpestingai globojamų ukrainiečių ugdytojų Olenos ir Irinos, taip pat grupelės vyresnių klasių savanorių, šurmuliavo Senamiesčio VDC patalpose bei jo aplinkoje. Tai buvo ne tik drauge bendraamžių ir tėvynainių būryje prabėgusi vasara. Vaikai dalyvavo teminiuose užsiėmimuose, žaidė įvairiausius žaidimus, kūrė, ieškojo savo talentų raiškos, geriau susipažino su Kauno miestu bei jo istorija, keliavo ir netgi keletui dienų buvo nuvykę prie Baltijos jūros, kad pasigrožėtų Lietuvos gamta, ištrūktų iš miesto aplinkos (kai kurie iš vaikų net jau visus metus nuo karo pradžios po atvykimo į Kauną nebuvo niekur iš jo išvykę), pasidžiaugtų saule, maudynėmis, įkvėptų laisvės ir taikos Vilties, kad bent trumpam pamirštų kraupius karo vaizdus, ir tą begalinį tėčių, artimųjų, savo Tėvynės ir namų ilgesį…
O visą tą gražų bendrystės vasaros metą vainikavo padėkos ir vaikučių, jų ugdytojų bei savanorių talentų vakaras. Buvo daug vaikų emocijų, jaudulio, džiaugsmo, graudulio ir dėkingumo mamų akyse.
Tokiomis akimirkomis supranti, kad Caritas – tai svajonių iš(si)pildymo vieta ir laikas, ir… galimybė tas svajones padėti įgyvendinti…
__________
Dėkojame „Kauno dienai“, plačiau papasakojusiai apie mažųjų ukrainiečių vasarą.
Kauno arkivyskupijos Caritas humanitarinės pagalbos koordinatorė Svajonė Lapiniauskienė
