Kas, jei ne akistata su gyvenimo trapumu, išryškina mums dovanoto gyvenimo vertę. Šiandien, kai ruošiamės gražiausioms metų šventėms, mūsų brangi kolegė karitietė Reda Rokienė kaunasi su sunkia onkologine liga. Vos 18-os pradėjusiai dirbti vaikų globos namuose, daug prisidėjusiai prie pagalbos regėjimo negalią turintiems vaikams ir suaugusiems, per pandemiją dalijusiai maistą benamystę patiriantiems žmonėms, lankiusiai nuteistuosius Pravieniškėse, Alytuje, Panevėžyje, šiandien pačiai Redai reikia visų mūsų maldos ir palaikymo. Tiek geru žodžiu, tiek finansiškai.
44-erių susirgusi itin retu pliauros vėžiu R. Rokienė daugiau nei dvejus metus atkakliai gydėsi. Tačiau jai skirta chemoterapija nepadėjo. Agresyvi onkologinė liga persimetė į kaulus. Veiksmingesnių gydymo galimybių ji ieškojo Vokietijoje. Už šeimos, artimųjų sutaupytas lėšas pavyko atlikti išsamiausius tyrimus. Tačiau gydymas, kurį rekomenduojama pradėti kuo greičiau, – brangus.
Dabar Redai baisiau ne dar viena operacija, o kad neįstengs išsimokėti už gydymą, kuris gali siekti 30 tūkst. eurų. Apie 8 tūkst. sutaupė ir su artimųjų, kolegų pagalba sukaupė Redos šeima. Šių pinigų užteks kelionėms, tyrimams, pragyvenimo išlaidoms Vokietijoje.
30 tūkst. ligoniui – neįsivaizduojama suma. Tačiau mes, kaip Carito bendruomenė, su geros valios žmonių pagalba galėtume prisidėti prie Kalėdų stebuklo – vilties ir stiprybės Redai nepavargti kautis už gyvenimą. Tikėti, kad kaip ji padėjo daugybei vaikų, paauglių ir suaugusiųjų sudėtingose jų gyvenimo situacijose, mes visi surėmę pečius dabar galime padėti jai.
Net ir mažiausia parama yra svarbi. Už kiekvieną pervestą auką iš anksto labai dėkojame.
Savo auką Redos gydymui galite pervesti į specialią sąskaitą:
Kauno arkivyskupijos Caritas
LT387044090104009069
Paskirtyje nurodydami: parama Redai
Sujaudinta noro padėti
Reda stengiasi būti linksmo žmogaus veido, balso. „Nors kartais sunku paslėpti, kad prastai jaučiuosi, bet stengiuosi nepasiduoti. Sakau, jog viskas bus gerai. Ir tikrai bus“, – sako R. Rokienė, pridurdama, jog buvo labai gera ant širdies gavus buvusios kuratorės Carito nuteistųjų programoje Renatos žinutę, jog karitiečiai savų žmonių bėdoje nepalieka. „Labai ačiū už palaikymą man šiuo metu, juolab, kad būtent Caritas mane patraukė arčiau Dievo. Ačiū, kad jūs nepamirštate manęs, prisimenate mane ir norite man padėti“, – dėkinga R. Rokienė.
Kokia jos situacija dabar?
Reda yra grįžusi iš klinikos Vokietijoje, kur jai atlikti įvairūs tyrimai. Kaip pati sako – šviestas visas kūnas, galva, pasitelkiant kontrastą atliktas magnetinis rezonansas, ištirti limfmazgiai, atlikta daug kitų tyrimų, reikalingų detaliai situacijos analizei ir geriausiam galimam gydymui parinkti.
Tokio detalaus ištyrimo ji sakė negavusi per daugiau nei dvejus metus, kai buvo gydoma Lietuvoje. „Nesu labai įnoringa, bet negaliu nieko nedaryti matydama, jog nepaisant skiriamo labai stipraus chemoterapinio gydymo, sveikata negerėja. Po 8 mėnesių gydymo Lietuvoje ir tyrimų, kurie parodė, kad liga plinta, apsisprendžiau pagalbos ieškoti Vokietijoje, kur didesnės galimybės padėti tokiems pacientams, kaip aš. Kodėl? Nes… noriu gyventi“, – sako ir trumpam nutyla.
Karjerą pradėjo vaikų namuose, su dėkingumu prisimena Caritą
R. Rokienė daug metų darbavosi trenere, baiginėja aukšto meistriškumo plaukimo kursą, taigi, visą gyvenimą buvo fiziškai aktyvi, net ir sloga tik kelis kartus sirgo.
„Carite dirbau dienos centre kauniečiams, kurie patiria benamystę ir vienišumą. Atsimenu, kai atėjau buvo darbuotojų kaita, visiems sunkus koronaviruso pandemijos laikas. Negalėjome rengti užsiėmimų, bet su Kauno karitiečiais Milita, Arūnu, kitais, buvome nutarę kad bent pora kartų per savaitę su „Maisto banku“ organizuosime maisto dalijimą žmonėms, kurie gatvėje. Į tą maisto dalijimą įsitraukė ir patys benamystės centro žmonės – bičiuliai, kaip aš juos vadinu: dėdavo produktus į maišelius, padėdavo dalinti ateinantiems. Labai gražiai prisimenu tuomet benamystės centrą lankiusį jaunuolį, kuris buvo baigęs tik 8 klases. Mama mirusi, tėtį turėjo, bet santykio su juo – beveik jokio, tad jis kažkiek gyveno vaikų namuose, o paskui valkatavo. Po truputį, po truputį mes su juo 10 klasių baigėme. Su savanoriais, kurie talkino benamystės dienos centre, užsimezgė gražus to vaikino ryšys. Ir nors jam mokytis tikrai nebuvo lengva dėl ribotų gebėjimų, su pagalba ir 12 klasių pabaigė, įgijo profesiją. Dabar jau ir sūnelį turi, kuriam greitai bus dveji, taigi, galima sakyti, žmogus atsistojo ant kojų“, – kitų sėkme moka džiaugtis R. Rokienė.
Jos pačios darbinė veikla prasidėjo vos sulaukus 18-os, vaikų namuose „Atžalynas“. Iš pradžių buvo auklėtoja, paskui – vadovės pavaduotoja ugdymui, socialiniam darbui. Teko darbuotis ir su regėjimo negalią turinčiais vaikais, buvęs kolega pakvietė į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Lions klubo Kaune gretas. Šiam klubui, kuris orientavosi į pagalbą turintiems regėjimo negalią, po kelių metų teko ir vadovauti. Po trejų darbo metų šioje srityje, gyvenimas atvedė į pagalbą sergantiems priklausomybės ligomis, su Caritu važinėjo pas nuteistuosius į Pravieniškes, Alytaus pataisos namus, Panevėžio moterų kalėjimą. Tai buvo paskutiniai R. Rokienės darbai prieš didžiulį netikėtumą, lyg perkūną iš giedro dangaus – retą onkologinę ligą.
Diagnozę išgirdo būdama 44-erių
Dabar Redai 46 metai, o liga nustatyta, kai buvo 44-erių. Gerai atsimena TĄ gražią liepos liepos 22-osios dieną. Buvo po intensyvios vasaros stovyklos su Telšių neįgaliųjų vaikų sporto klubu „Atletas“, kur Ilgio ežere visi intensyviai irklavo irklentėmis. Net motociklo teises Reda tą vasarą pagaliau išsilaikė. Daug planų turėjo, tarp kurių – ir pakeliauti motociklu, tačiau po stovyklos nuvykus į Palangą jai tarsi ėmė trūkti oro. Vos 4-5 laiptelius palipus imdavo daužytis širdis. Negalėjo įkvėpti oro, gaudė jį kaip žuvis ištraukta iš vandens. Vyras pamanė, kad gal karščiai, su širdele kažkas negerai, tad nuvežė į ligoninę Klaipėdoje.
Kraujo tyrimai, plaučių rentgenas ir – sprendimas guldyti į ligoninę. Po savaitgalio atėjęs chirurgas per 9 dienas iš dešiniojo plaučio nudrenavo apie 5 litrus skysčio. Kai iš jo išaugino „blogą pasėlį“, iš karto pasakė, kad galima įtarti onkologiją, tačiau atliko ir plaučių biopsiją, kuri patvirtino įtarimą. „Vien nuo minties, kad man vėžys, skaitant apie ligą pradėjo lietis raidės. Kaip vėliau Kaune paaiškino gydantis gydytojas, buvo nustatytas ne plaučių, o pleuros – plaučius dengiančios plėvės – vėžys.
Po pusantrų metų chemoterapijos liga lyg atsitraukė, užteko palaikomojo gydymo. Tačiau po kurio laiko ji vėl pajuto dusulį. Nuvykus į ligoninę paaiškėjo, kad dabar jau kairys plautis pilnas vandens. Vėl drenavimai ir operacija, kad skystis nebesirinktų. Taip 8 mėnesius buvo tęsiamas chemoterapinis gydymas. Tačiau kompiuterinė tomografija parodė, kad liga perėjo į kaulus.
Po šios žinios išėjusi iš gydytojo Reda sakė, kad nieko nebematė, buvo sunku nueiti iki automobilio. Kai pasitiko artimieji, paskambino Vokietijoje gyvenančiai draugei, kuri prieš pora metų buvo susirgusi plaučių onkologine liga ir ten gydėsi. Kadangi buvo planuotas jos vizitas pas vietos onkologą dėl chemoterapijos, R. Rokienė paprašė, kad pasiteirautų apie jos galimybes gauti veiksmingesnį gydymą Vokietijoje. Gydytojas patvirtino, kad galėtų Redą priimti, tačiau tik privačiai.
Baisiausia ne operacija, o kad neišsimokės
Dabar Redai baisiausia ne operacija ar chemoterapinis gydymas, kuris pagal tyrimų rezultatus jai gali būti skiriamas, o kad negalės išsimokėti už operacinį ir chemoterapinį gydymą, kuris gali siekti 30 tūkst. eurų. Apie 8 tūkst. sutaupė ir su artimųjų, kolegų pagalba sukaupė Redos šeima. Šių pinigų užteks kelionėms, tyrimams, pragyvenimo Vokietijoje išlaidoms. Pinigų reikės jau metų pradžioje, tad laikas spaudžia.
Jeigu galite prisidėti prie R. Rokienės gydymo finansiškai, prašome pervesti savo auką į specialią sąskaitą:
Kauno arkivyskupijos Caritas
LT387044090104009069
Paskirtyje nurodydami: parama Redai
Taip pat dėkojame už karitietės palaikymą malda, o taip pat pasidalijimu šiuo paramos kvietimu. Tegu Jums būna atlyginta už Jūsų gerumą.
Kauno arkivyskupijos Carito kolegos
