Rugpjūčio 28 d. Kauno arkivyskupijos Caritas Humanitarinės pagalbos centre paminėjome Ukrainos nepriklausomybės dieną. Dalyvavimo kodas – vyšyvanka – nacionalinis ukrainiečių drabužis, kuriame dera jų tautos istorija, tradicijos ir skaudi dabartis. Todėl net mamos, bėgdamos nuo karo, nepamiršta pasiimti ypač savo vaikų vyšyvankų kaip savo tautos savasties ženklo.
Susirinkusiųjų buvo daug: jie vos sutilpo mūsų centriuko patalpose. Visi drauge sugiedojome Ukrainos himną, klausėmės ukrainietiškų eilių. Vaikai įsitraukė į įvairias veiklas: tapė, lipdė, piešė, vėrė karoliukus, kūrė savo dovanėles Caritui ir patys džiaugėsi Carito rėmėjų dovanomis. Vėliau visi vaišinomės ukrainiečių – Carito naujųjų savanorių – suteptais sumuštinukais.
Tai buvo labai jaudinantis susitikimas vieno karo pabėgėlio su kitu, kiekvieno su skirtinga, bet kažkuo ir panašiai skaudžia gyvenimo istorija. Labai svarbu, jog didžioji dalis dalyvavusiųjų buvo atvykę į Lietuvą pastarosiomis savaitėmis, kai kurie – iš Donbaso regiono, kitų Ukrainos sričių, iš ten, kur šiuo metu vyksta žiaurūs mūšiai, bombarduojama, kur, kaip jie patys sako, nebeįmanoma gyventi. Visi tarpusavyje dalinosi savo naujomis patirtimis Lietuvoje, mezgėsi draugystės.
Ukrainietė močiutė Vira, globojanti savo mirusios dukros dukrytę ir besirūpinanti dar dviem kitais anūkais, išeidama nedrąsiai paprašė: „gal galima Jus apkabinti?“. Tada supranti, kad tame apsikabinime telpa labai daug: ir abiejų tautų bendrystė, ir padėka Lietuvai už prieglobstį, ir rūpestis – kuo dar mes kiekvienas šioje situacijoje galėtume prisidėti?
Teksto ir nuotraukų autorė – Svajonė Lapiniauskienė, Kauno arkivyskupijos Caritas humanitarinės pagalbos centro koordinatorė
