Raseinių dekanato Caritas šiais metais didelį dėmesį skyrė vienišiems vyresnio amžiaus žmonėms. Aktyvesni senjorai turėjo galimybę rinktis parapijoje, kitus namuose lankė Carito savanoriai. Apie vienišų senjorų poreikius ir atsiliepimo į juos galimybes, dviejų kartų ryšį, užsimezgusį apsilankymų metu dalinasi Raseinių dekanato Caritas koordinatorius Darius Budzinauskas.
– Dariau, kokius bendruomenės vargstančiųjų poreikius atpažįstate?
– Įvardyčiau, kad vargą patiriantys, vieniši, senyvo amžiaus žmonės susiduria su tam tikromis socialinėmis problemos. Vieni iš esančių poreikių yra socialiniai – bendravimo, tarpininkavimo, taip pat dvasiniai – jaučiasi kai kurie niekam nereikalingi, emociškai ir psichologiškai palūžę. Kaip kurie iš vargstančiųjų patiria socialinę atskirtį, nenori kreiptis pagalbos dėl savo įsitikinimų, priklausomybių ir kitų priežasčių. Vienišiems, senyvo amžiaus žmonėms reikia pagalbos namuose, kad kas nors aplankytų, išklausytų, tarpininkautų padedant spręsti kylančius klausimus.
– Įkūrėte senjorų klubą, 6 savanoriai lankė vienišus senjorus. Kokie pastebimi pagalbos poreikiai?
– Lankydami vienišus senjorus namuose atpažinome, jog reikėtų skirti jiems daugiau laiko, sutelkti daugiau savanorių šiai tarnystei. Kaip kuriems iš jų sunku judėti, tad praverstų pavėžėjimo į bažnyčią ar parduotuvę paslauga. Norėtųsi, kad orią pagalbą gautų kuo daugiau vargstančiųjų.
Savanorės dalyvaudamos veiklose paskatino užmegzti naujus ryšius su lankomais vienišais ir klubo senjorais. Bendravimas, abipusis pasidalinimas kokiomis nuotaikomis gyvena, noras tarpusavyje bendradarbiauti ir komunikuoti, senjorai dalinosi savo kartos išgyventomis patirtimis. Vienišiems senjorai buvo nustebinti ir paliesti, kad juos lanko nuostabios jaunimo savanorės, padeda buityje, bendrauja, ko anksčiau jiems trūkdavo. Lankomi žmonės galėjo pasidalinti savo jautriais išgyvenimais, geriau pažinti jaunąją kartą, pasijusti reikalingais. Jie laukdavo kada vėl galės priimti jaunimą. Dalyvaudamas veikloje su lankomais vienišais, senyvo amžiaus senjorais pastebėjau, kad jie jaučiasi vieniši, o jų dvasiniams poreikiams atliepti trūksta žmogiškojo požiūrio ir resursų.
– Parapijos senjorai – kokios veiklos su jais pasiteisino, į ką jie atsiliepia, ką dar būtų galima pasiūlyti?
– Senjorų klubo nariai yra pakankamai visuomeniški ir aktyvūs įvairiose veiklose, tai manome, kad minėtos paslaugos yra perteklinės, nes jų užimtumas ir taip didelis. Kas turi noro ir leidžia sveikata, yra nemažai galimybių rinktis įvairias veiklas.
– Konkreti istorija pasiteisinusios veiklos arba pokalbyje su senjoru išryškėjusi problematika / veiklos galimybės.
– Esant pakankamam senjorų judrumui ir norui dalyvauti veiklose, jie drauge aktyviai dalyvauja savo bendruomenėse įvairiose užimtumo veiklose, savanoriauja Carite, Maltos ordine, Raudonajame kryžiuje ir kitur. Deja, kaip kurie senjorai stokoja motyvacijos, uždaresni, niekur nenori dalyvauti, gyvena pesimistinėmis nuotaikomis, jaučiasi niekam nereikalingi.
– Kokios prie šių tarnysčių prisilietusių savanorių patirtys ir įspūdžiai?
– Lankantis namuose pas vienišus, senyvo amžiaus žmones, savanoriams išryškėjo pagalbos poreikiai ir teikimo būdai bei galimybės, kam pirmiausiai ir būtiniausiai reikalinga teikiama pagalba, tiek materialinė, tiek dvasinė.
Savanorė Ieva: vyresnių žmonių lankymas bei užsiėmimai su senjorų klubu mane privertė pažvelgti į pasaulį ir į visuomenę iš kitos pusės. Būdama kartu su garbaus amžiaus žmonėmis, supratau, koks gyvenimas yra trapus ir kaip turime vertinti kiekvieną akimirką. Senjorų pasakojimai iš jaunystės privertė susimąstyti, jog kiekviena patirta akimirka kažkada liks tik prisiminimai, kaip nereikia galvoti, ką apie tave pagalvos aplinkiniai, mėgautis gyvenimu, nes jis prabėgs labai greitai. Darbas su senjorais taip pat padėjo išsiugdyti kantrybę, nes kad ir kaip erzintų feisbuko įrašo kėlimas iš naujo 10 kartų, suprantu, jog senjorai augo visai kitu laikmečiu bei kokia didelė garbė yra juos supažindinti su šių laikų naujovėmis. Tikiuosi, jog padėjome senjorams pakeisti požiūrį į jaunimą, su nekantrumu laukiu kitų susitikimų!
– Savanorių bendravimas su senjorais: kokias naudas pastebite abiems pusėms?
– Džiugu, jog atsirado abipusis bendravimas, ryšiai tarpininkaujant, sprendžiant sunkumus, taip pat pasitikėjimas vieni kitais, išsakant savo sunkumus ir bėdas, stengiantis atliepti jų lūkesčius.
– Kokias gailestingumo tarnystės sritis matote tinkamas jaunimui?
– Vienos iš jaunimui tinkamų gailestingumo tarnysčių galėtų būti dalyvavimas įvairiose Carito akcijose, renginiuose, pagalba platinti informaciją ir kvietimus per socialinius tinklus. Jie dalyvaudami savo bendruomenėse gali skleisti savanorystės žinią teikdami neatlygintiną pagalbą vargstantiems.
– Kokia Jūsų svajonė Caritui?
– Caritui linkėčiau ieškoti naujų galimybių ir resursų nesustoti skleisti žinią apie daromus meilės, gailestingumo darbus, akcijas, paliečiant kuo daugiau vargstančių, skurstančių, vienišų ir stokojančių žmonių širdžių.
