Rugpjūčio 7 d. Paberžėje įvyko jau tradicija tampantis Kauno arkivyskupijos Jaunojo Carito susitikimas. Šiltai sutikti Kėdainių dekanato karitiečių Tėvo Stanislovo sodyboje rinkosi jaunieji karitiečiai iš Jurbarko, Raseinių ir Ukmergės dekanatų bei Kauno arkivyskupijos (toliau – KA) Carito benamystę patiriančiųjų dienos centro „Ateik“.
Už ką jautiesi dėkingas? Koks ryškiausias tavo vaikystės prisiminimas? Kokio dalyko nemoki, bet norėtum išmokti? Kaip apibūdintum savo sielos draugą? – porose dalinosi per 20 jaunų žmonių, siekdami geriau vieni kitus pažinti.
Smagiai pabendravę visi susirinkome ryto maldai Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos bažnytėlėje, kur jau mūsų laukė šios parapijos klebonas kun. Giedrius Maskolaitis ir Kauno arkivyskupijos Carito kapelionas kun. Mantas Šideikis. Bažnyčioje drauge giedojome, klausėmės Dievo Žodžio, rašėme savo maldavimus Dievui.
– Mielieji, seniau čia gyveno kunigas Tėvelis Stanislovas, pas kurį durys buvo nerakintos – visi pas jį ateidavo ir rasdavo belūkuriuojantį prie langelio, – bažnyčioje susirinkusiems jaunuoliams pasakojo kun. Giedrius, taip pat pasidalijęs jautriu liudijimu apie parapijoje sutiktą piligrimą. Klebonas drąsino jaunuosius savanorius šiame susitikime išgyventi bendrystę, pasidžiaugti, pasilinksminti, išreikšti savo jaunas širdis.
– Motina Teresė yra pasakiusi, kad mes negalime visi padaryti didžių dalykų, bet galime daryti mažus dalykus su didele meile, – jauniesiems savanoriams kalbėjo KA Carito kapelionas Mantas, – atrodo, ką aš paprastas žmogus paimsiu ir padarysiu tam pasauliui, kad būtų gražesnis. Nebūtinai reikia griebtis didelių darbų ir siekių, bet imtis gražių, paprastų žemiškų dalykų, – kvietė Carito kapelionas.
Programą tęsėme po vasaros dangumi, kur tema „Matyti, girdėti, būti: apie tikrą buvimą su kitu“ dalijosi Renata Dubauskė, KA Carito nuteistųjų integracijos programos vadovė. Žmogui ryšys su kitais yra gyvybiškai svarbus, – dalinosi lektorė, – jis lemia emocinį saugumą, tapatybę, prasmės pojūtį ir sveikatą. Pasak R. Dubauskės, vienišumas nėra tas pats, kas buvimas vienam – tai subjektyvus emocinis jausmas, kylantis iš reikšmingo ryšio stokos, ir gali paliesti bet kokio amžiaus bei asmenybės žmones.
Pabrėždama, jog kokybė svarbiau nei kiekybė, R. Dubauskė atkreipė jaunimo dėmesį, jog net vienas nuoširdus santykis gali būti gydantis. Mitas, kad vienišumas yra silpnumo ženklas – tai universali patirtis, kurią galima mažinti sąmoningai kuriant ryšius, kalbantis ir atvirai dalijantis, – mintimis dalijosi KA Carito darbuotoja.
Anot Renatos, tikras buvimas su kitu – priešnuodis vienišumui – svarbu klausytis be vertinimo, patarimų ar kontrolės, parodyti empatiją ir priėmimą. Maži gestai kuria didelę vertę – žvilgsnis, klausimas „kaip jautiesi?“, dėmesys be telefono gali sustiprinti artumą ir pasitikėjimą. Sąmoningas vienumos laikas gali būti naudingas, jei pasirenkamas paties žmogaus, o ne primestas aplinkybių.
Po Renatos pasidalinimo jaunuoliai buvo pakviesti ant akmenėlių spalvomis perteikti vilties žinią – šie akmenys bus padovanoti vienišumą patiriantiems žmonėms.
Po skanių pietų, kuriuos mums pagamino savanorės Žydrūnės tėtis, jaunuoliai klausėsi emocinės paramos linijos „Caritas klauso“ pristatymo. Savanoriai buvo pakviesti tapti šios linijos ambasadoriais savo aplinkoje – skleisti žinią vyresnio amžiaus žmonėms apie galimybę paskambinti ir būti išklausytiems.
Antroje susitikimo dalyje jaunuoliai laiką leido interaktyviai. Savanoriai Hakan ir Monika vedė smagius žaidimus, o Kėdainių Jaunojo Carito jaunimas pakvietė visus į orientacinį komandinį žaidimą po Paberžę.
Pabaigos rate prieš išsiskirstant dalijomės vieni su kitais šiltais žodžiais ir pasveikinome Paberžės parapijos kleboną Giedrių su gimtadieniu.
Dėkojame Paberžės klebonui G. Maskolaičiui, Kėdainių dekanato Carito koordinatorei Linai ir jos jaunųjų savanorių komandai už šiltą priėmimą, Renatai – už įdomų užsiėmimą, Žydrūnui – už skanų plovą, KA Carito savanoriui Hakan ir jo draugei Monikai – už žaidimus ir nuotraukas, visiems susirinkusiems – už džiugiai praleistą vasaros dieną drauge!
