Vilties susitikimai Šančiuose: vieta, kur esi laukiamas

„Viltis atsiranda tada, kai esi pastebėtas, išgirstas, kai kažkas žino, kad esi, ir ištiesia tau ranką. Ne todėl, kad reikia, bet iš meilės. Didžiausia viltis yra meilėje“, – dalijasi Aistė Joniškytė, Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos Carito koordinatorė. Nuo vaikystės norą padėti kitiems jautusi Aistė pastebi, jog žmonės, paliesti gerumo, keičiasi, atranda jėgų.

„Savo parapijoje akcentuojame išklausymą, laiko skyrimą žmogui, emocinę paramą – ypač jaunimui. Kai sulaukiu skambučių, visada stengiuosi susitikti gyvai su tuo žmogumi, kad jis pasijaustų ne prašantis, o svarbus ir reikalingas – iš to kyla pasitikėjimas ir dar atviresni pokalbiai.“ – sako antrus metus parapijoje besidarbuojanti A. Joniškytė.

Ką daryti, kad geras darbas nebūtų atliekamas autopilotu arba renkantis, kas vertas pagalbos, o kas ne? „Viską daryti Dievo garbei.“ – įsitikinusi pašnekovė, – „Kai ateina žmogus, mėgstu sau mintyse pasakyti: Kristus atėjo! Tada ir abejonių dėl prasmės nelieka.“

Vilties susitikimai Švč. Jėzaus Širdies parapijoje, Gailestingumo darbai ir galimybės įsitraukti į bendruomenės gyvenimą – pokalbyje plačiau.

– Aiste, papasakokite apie save. Kaip atėjote į Caritą?

– Esu iš Kuršėnų, Šiaulių rajono. Norą padėti kitiems jaučiau nuo mažens. Būdama penkerių laidodavau negyvus paukštelius. Kartą, susidūrusi su neteisybe, parašiau tėvams laišką, kad išeinu ieškoti geresnio pasaulio, ir užsidariau spintoje – galbūt tikėjausi, kad ten rasiu Narniją. O būdama gal dešimties padėdavau senyviems žmonėms nešti sunkius daiktus mieste.

Šiuo metu dirbu jaunimo vadove Kauno Šančių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, esu parapijos Carito koordinatorė. Visada norėjau padėti žmonėms ir manau, kad Caritas tam puiki vieta.

Aistė ir Sigita Maisto banko akcijoje (Šančių vaikų dienos centro nuotr.)

– Ką Jums pačiai reiškia Caritas?

– Man Caritas – Viltis. Gaila, kad ne visi, kuriems reikia, išdrįsta kreiptis pagalbos. Nebūtinai materialios. Daiktais ar drabužiais šiais laikais aprūpinti lengva, ypatingai jei yra specifinis prašymas. Savo parapijoje akcentuojame išklausymą, laiko skyrimą žmogui ir emocinę paramą – ypatingai jaunimui.

Aistė išvykoje su parapijos jaunimu (asm. archyvo nuotr.)

Kaip atpažįstate emocinės paramos poreikį jauniems žmonėms? Kokie klausimai, rūpesčiai jiems kyla?

– Kadangi dirbu su jaunimu, tai girdžiu juos kalbant tarpusavyje, taip pat jie kreipiasi į mane patarimo. Mūsų parapijoje nuolat besilankančio jaunimo nedaug, ir dauguma jų jau yra pilnamečiai, todėl ne visada lengva juos sukviesti, ypač visus vienu metu. Dažnai susitinkame dviese ar trise – tada ir atsiveria durys išgirsti tai, kas pasakoma tarp eilučių.

Apie problemas turbūt nepasakysiu nieko naujo ar negirdėto – egzaminai, savivertės klausimai, iš to kartais kyla ir egzistenciniai. Ties šia vieta dažniausiai ir užsibūname – nes būtent tai yra mano variklis.

Visada pabrėžiu ir tikrai to laikausi, kad viskas, ką kalbame, lieka tarp šių sienų, kadangi ne tik klausau, bet kartais ir pati pasidalinu savo paauglystės patirtimis ir kur tam tikri sprendimai gali nuvesti. O išvadas jau leidžiu jiems patiems pasidaryti.

Tinkamu metu panaudojamas humoras taip pat gali padėti atsiverti. Svarbu pažinti žmogų, jį priimti ir pritaikyti bendravimo stilių. Man tas nuo mažens pavyksta, todėl didelių pastangų dėti nereikia.

Taip pat labai svarbu neapsimesti kažkuo kitu, o tiesiog būti savimi. Jei nemoki juokauti arba nejauti, kur yra ribos – geriau to ir nedaryti. Jei neieškai dalykuose gylio, geriau taip ir pasakyti: „Suprantu tave, deja, atsakymo nežinau – nesu tiek gilinęsis į šią temą.“ Pasakyti „nežinau“ – tai tikrumas, kurio daugelis mūsų šiandien ilgisi.

Svarbu ne mokyti jaunimą, o leisti jiems klysti ir sugrįžti pas tave – į saugią aplinką, kurioje neišgirs: „O tai ką aš tau sakiau?“.

Šančių parapijos jaunimas Šv. Mišiose Kauno arkikatedroje (Kauno arkivyskupijos jaunimo centro nuotr.)
Carito žvakelių šventinimas (Šančių parapijos nuotr.)

Kokios pagrindinės Jūsų parapijos Carito veiklos? Kokią pagalbą teikiate?

– Mūsų klebonas, kaip jau daugelis žino, labai vaišingas žmogus. Dažnai jis išverda sriubos, ypač žiemą. Parapijoje turime kelias nuolat apsilankančias močiutes, kurios šaltuoju metų laiku užsuka šilto maisto ir pajuokauti.

Turime „Šančių parapijos gerų darbų tarnystės“ grupę „Facebook“ platformoje – ten žmonės parašo, jei žino, kam reikia pagalbos, arba kreipiasi patys. Dažniausiai grupėje prašoma arba atiduodami įvairūs daiktai, pavyzdžiui: „Turime atliekamą šaldytuvą – gal žinote, kam jo reikia?“ ir pan.

Kai sulaukiu skambučių, visada stengiuosi susitikti gyvai su tuo žmogumi, kad jis pasijaustų ne prašantis, o svarbus ir reikalingas – iš to kyla pasitikėjimas ir dar atviresni pokalbiai.

Klebonas A. Mikitiukas dalina maistą parapijos Šv. Pranciškaus atlaidų agapėje (nuotr. Aistės Joniškytės)

Anot Popiežiaus Pranciškaus, Jubiliejaus metais esame kviečiami tapti apčiuopiamais vilties ženklais daugeliui brolių ir seserų, gyvenančių sunkiomis sąlygomis. Kaip jūsų parapijos Caritas neša viltį?

– Mano manymu, viltis atsiranda tada, kai esi pastebėtas, išgirstas, kai kažkas žino, kad esi, ir ištiesia tau ranką. Ne todėl, kad reikia, bet iš meilės. Didžiausia viltis yra meilėje.

Vaikų laiškai (Aistės Joniškytės nuotr.)

Kokie susitikimai su žmonėmis Jus ypatingai palietė?

– Kas mane pažįsta žino, kad aš labai mažai kalbu apie darbus, aukas ar įvykius, kurie susiję su kitais žmonėmis. Kristus mus mokė gerus darbus daryti slaptoje. Tuo aš remiuosi tiek darbe (kiek įmanoma), tiek asmeniniame gyvenime. Bet galiu pasakyti – ypatingų patirčių tikrai yra. Žmonės, paliesti gerumo, keičiasi, atranda jėgų. Ir tai vyksta ne tik mūsų parapijoje – tai galioja visur.

Visuomenėje kartais pastebime tam tikrų nuostatų apie vargstančius žmones, girdime skeptiškų nuomonių dėl jiems teikiamos pagalbos. Kodėl, Jūsų nuomone, padėti kitam yra svarbu ir prasminga?

– Plačiai žiūrint, visuomenėje daugėja gerų darbų, bet kartu ir svetimėjame, sunku pasitikėti kitais. Ką daryti, kad geras darbas nebūtų atliekamas autopilotu ar, kaip dabar populiaru sakyti, „dėl karmos taškų“, arba renkantis, kas vertas pagalbos, o kas ne? Viską daryti Dievo garbei. Kai ateina žmogus, mėgstu sau mintyse pasakyti – Kristus atėjo! Tada ir abejonių dėl prasmės nelieka.

„Svarbiausia matyti žmogų, gerbti jo orumą, matyti jame tą galimybę ir viltį, kad gali būti kitaip – nuo šito požiūrio prasideda kalnų vertimai, prasideda pokyčiai“, – sako mūsų Carito bendradarbė Milita. Kartais teikiant pagalbą pokyčiai nepasimato iš karto arba atrodo nedideli. Ar Jums yra tekę pastebėti, jog Carito pagalbos sulaukusių žmonių gyvenimai ima šviesėti? Pasidalinkite šiomis vilties istorijomis.

– Taip, žinoma, yra tekę. Pavyzdžiui, viena moteris kreipėsi, nes gavo socialinį būstą, bet neturėjo baldų, tai parapijiečiai kas iš savęs, kas iš pažįstamų gavo reikiamų daiktų ir nuvežė jai tiesiai į butą.

Emocinę paramą gavę žmonės pasilieka – matau, kaip jau ateina sekmadienį į šv. Mišias.

Vasarą pas mus liturgijoje dalyvauja mergaitės iš sunkumus patiriančių šeimų, lankančios vaikų dienos centrą. Apsirengusios baltomis suknelėmis, jos linki ramybės. Kaip pačios sako – atrodo tarsi princesės. Visada pagiriu, kad gražiai atrodo, primenu, kokios jos yra reikalingos, ir pasakau, kad jų dalyvavimas liturgijoje tokiu būdu yra svarbus. Tada jos pasitempia ir stengiasi pradžiuginti kuo daugiau žmonių. Pastebėjau, kad ypač tai džiugina senyvo amžiaus žmones. Galbūt gyvenimų tai nekeičia, bet išgyvename didesnę tarpusavio vienybę.

Jaunimas lanko senelius (Aistės Joniškytės nuotr.)

Žmogui, kuris nori prisijungti prie Carito savanorystės, reiktų pačiam savęs paklausti kodėl ateina savanoriauti. Mūsų tikslas parodyti ne tai, ką gali organizacija, ką gali Bažnyčia ar ką galiu aš. Tikslas parodyti, ką gali Dievas per mus. Kas mūsų akims atrodo nedideli pasikeitimai, tas gali išaugti tik po daugelio metų ir to galbūt savo akimis nepamatysime niekada. Bet to ir nereikia. Nešant viltį kitam, nepraraskime jos patys. O viltis ne visada matoma akimis.

Baidarių išvykoje su klebonu A. Mikitiuku ir jaunimo vadove Aiste (Šančių parapijos nuotr.)

Į kokias parapijos veiklas pakviestumėte norinčius savanoriauti žmones?

– Atsakysiu savo mėgstamiausiu posakiu – yra noras, yra ir galimybės. Svarbiausia, kad pats žmogus norėtų kažką daryti, tada atsiranda ir veiklos.

Įprastai organizuojame parapijos išvykas, kuriose yra galimybė susibendrauti su kitomis šeimomis, darome jaunimo išvykas, susitikimus – tada visi kartu galvojame, ką prasmingo galime padaryti. Paskutinį kartą lankėme senelių globos namus. Tai darome į metus du kartus per didžiąsias šventes. Vyresnio amžiaus žmonės gali jungtis į maldos grupelę. Marijos legiono moterys taip pat susitinka melstis kartu. Kviečiame per šv. Mišias skaityti skaitinius, išmokti zakristijonauti. Pirmiausia reikia tapti parapijos dalimi – iš to gimsta platesnės veiklos.

Žmones, kuriems reikia šiuo metu pagalbos, taip pat ir tuos, kurie nori padėti, kviečiame išdrįsti kreiptis.