Kaip Bažnyčios bendruomenės gali įveikti susitelkimą į save ir egoizmą

Kaip Bažnyčios bendruomenės gali įveikti susitelkimą į save ir egoizmą

Felix Neumann pokalbis su Erik Flügge |  Kelnas, 2020.09.14

Vokietijos spaudoje prieš kurį laiką pasirodė interviu su komunikacijos konsultantu Erik Flügge, kuris teigia, kad Bažnyčia pernelyg dažnai panaši į šeimą: glaudi, sustabarėjusi ir lengvai neįsileidžianti nė vieno pašaliečio. Kaip Bažnyčiai įveikti susitelkimą į save ir tokiu būdu prisidėti prie mažesnio savanaudiškumo visuomenėje? Tai savo naujoje knygoje ir nagrinėja Erik Flügge (Vokietija). 

Kaip kovoti prieš egoizmą visuomenėje? Erik Flügge įsitikinęs, jog moraliniai apeliavimai ir „atsisakymo ideologija“ nepadeda. Savo knygoje „Egoizmas. Kaip išvengti priverstinio žalos kitam darymo“ komunikacijos konsultantas ragina priimti egoizmą kaip pagrindinę žmogiškąją konstantą, bet sumanios politikos ir sisteminio kurso nustatymo pagalba paversti jį vaisingu bendram labui. Flügge pasineria į dideles ekonomikos, darbo, būsto ir švietimo temas, tačiau apžvelgia ir kasdienius susierzinimą keliančius reikalus, tokius kaip pernelyg biurokratinė duomenų apsauga – o tame ir Bažnyčioms mato svarbią užduotį visuomenėje.

Pone Flügge, ar žmonės šiandien išties didesni egoistai nei seniau? Ar ir Jūs norėjote parašyti knygą iš serijos „seniau viskas buvo geriau“?
Flügge: Seniau nebuvo geriau! Tariama praeities bendruomenė pernelyg daugeliui žmonių reiškė apribojimą ir priespaudą. Tačiau ne viskas nepriekaištinga ir mūsų šiandieniniame troškime individualizuotis. Tyrimų rezultatai vienareikšmiškai rodo, jog didžioji dauguma vokiečių mano, kad žmonės tapo egoistiškesni. Tai – pavojaus signalas. Nors koronaviruso sukeltos krizės metu matėme, jog daug žmonių yra pasirengę parodyti solidarumą, bet dažnai tik bijodami dėl savo pačių sveikatos. Tačiau disciplina sumažėjo būtent tų grupių, kurios sužinojo, kad rizika susirgti jiems yra maža. Ir tai yra logiška. Jaunoji ir vidurinė kartos (kalbant apie vakarų visuomenę) visą savo gyvenimą leido socialinėje tvarkoje, kur kiekvienas pats yra atsakingas už savo pensinį apsirūpinimą, gali būti atleidžiamas iš darbo, pats organizuoja savo mokymosi biografiją ir apskritai viskuo turi rūpintis pats. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas asmeninei atsakomybei. Dėl to dabar kenčia atsakomybė už kitą. Kitaip yra su vyresniais žmonėmis, kurie 50-aisiais, 60-aisiais ir 70-aisiais patyrė kitokią socialinę tvarką. Vyresni žmonės labiau pasiruošę veikti solidariai. 

Taigi, o Jūs dabar siūlote būdą, kaip įveikti egoizmą?
Flügge: Būtų gerai, bet to padaryti negaliu. Esmė ne egoizmo įveikime ir naujo žmogaus sukūrime. Žmogus yra geras toks, koks yra. Egoizmas yra natūrali žmogaus savybė, kurios atsikratyti neįmanoma. Svarbu struktūrizuoti visuomenę taip, kad asmeninės laimės siekimas pozityviai paveiktų ir kitų laimę. Sistema, kurioje mano paties egoizmas tarnauja ir kito labui. 

Bažnyčias matote kaip tokios sistemos kūrimo elementą. Kuo jos gali prisidėti?Flügge: Bažnyčioje yra daug žmonių, kurie supranta, kad yra visuma. Krikščionybė yra religija, kuri supranta, kad viskas yra susiję ir visame kame galima rasti Dievą. Tai yra geras atspirties taškas sisteminiam mąstymui. Bažnyčioje egzistuoja mintis, kad ne viskas, ką šiame gyvenime įveikiame, priklauso nuo mūsų pačių. O tai atveria duris visuomenei, kurioje laikymasis kartu yra svarbiau už egoizmą, ir būtent su tuo Bažnyčia turėtų dirbti toliau ir dar stipriau nei iki šiol. 

Bet tuo pačiu metu skundžiatės dėl Bažnyčių susikoncentravimo į save.
Flügge: Taip, nes Bažnyčioje, deja, daug sukamasi ir aplink save. Visi tie seminarai apie tai, kad man būtų gera, apie tai, kaip jaučiuosi, kaip galiu jaustis geriau; tie pokalbiai apie individualų jautrumą – viskas, ką taip mielai vadiname „dėmesingumu“ yra individualios laimės ieškojimas, kuris nepripažįsta, kad tikros laimės nerasi užsiimant pačiu savimi. Tai rasi tik tarnystėje kitam. Visi krikščionys visų pirma turėtų sutelkti dėmesį ne į save, o į Dievą, ir diakoniškai tarnauti kitam. 

Viena iš individualių laimės paieškų formų yra krikščionybės centre: asmeninio atpirkimo, išganymo paieška. Ar pakanka tuomet suprasti krikščionybę pirmiausia kaip diakoninį ir socialinį judėjimą?
Flügge: Mano manymu tai nėra taip paprasta! Krikščionybė pirmiausia yra Dievui tarnaujantis diakoniškas judėjimas, kuris nesavanaudiškume randa asmeninį išganymą! Juk Jėzaus Kristaus palikimas: atsigręžkite į vargingiausius! Tame slypi ir Tavo išganymas. Ne savuose turtuose, o atsidavime kitiems, orientavimesi į Dievą, o ne į save patį. Tai yra pagrindinis skirtumas nuo grubaus egoizmo, kurį išgyvename savo visuomenėje ir kuriame individas pasiskelbia Dievu, meldžiasi pačiam sau.

Ar Bažnyčia šiuo metu yra tinkamoje situacijoje tokiam diakoniškam  sutelkimui? Kalbant apie Bažnyčią daugelis tikriausiai pirmiausia galvoja ne apie socialinę Bažnyčios veiklą, bet apie nuolatinius moralinius apeliavimus, pačiai žlungant blogiausiuose skandaluose.
Flügge: Dėmesys išties pasislinko. Diakoniška veikla dažnai perduodama bažnytinėms institucijoms, Caritui, pagalbos organizacijoms ir atskiroms vietinėms grupėms. Aktyvi diakoniška veikla egzistuoja, bet iš išorės labai sunku suprasti, kad tai susiję su vietos bendruomene (parapija). Viešai Bažnyčia diskutuoja apie tai, kas jai priklauso, kam leidžiama dalyvauti, kas gali priimti Komuniją, kokia moralė galioja – ir skandalai. Tai pernelyg užgožia Bažnyčios teikiamą gėrį. Mano raginimas būtų toks: kiekviena bendruomenė turėtų susirasti akivaizdžiai diakonišką projektą, kur žmonės galėtų tiesiog prisijungti ir dalyvauti. Tai nebūtinai reiškia, kad reikia pradėti kažką naujo, bet daugeliu atvejų tik perkelti diakonišką veiklą į savo bendruomenės veikimo ir komunikacijos centrą. Tai nereiškia, kad reikia sustabdyti religinį bendruomenės gyvenimą. Tai irgi nereiškia, kad nereikia sinodiniu keliu toliau diskutuoti taisyklių ir moralės klausimų. Tai reiškia tik tai, kad svarbu sustiprinti Bažnyčios kaip diakoniško Dievo darbo atpažįstamumą. Tai naudinga ir pačiai Bažnyčiai. Nes daug lengviau yra prisijungti prie konkretaus pagalbos projekto, negu įeiti į glaudžią religinę bendruomenę, kurioje visi vieni kitus jau pažįsta, bet tiksliai nežinoma, kas joje veikiama.  

Popiežius Pranciškus nuolat pabrėžia, kad Bažnyčia neturi tapti viena iš humanistinių nevyriausybinių organizacijų. Kaip bendruomenėje pajuntama krikščioniška specifika, palyginant su Raudonojo Kryžiaus biuru?
Flügge: Nė vienas, kuris dalyvauja diakoninėje Bažnyčios veikloje, neatsisako savo santykio su religija! Mano raginimas turėti aiškų diakonišką projektą nereiškia tokios veiklos supriešinimo su religiniu bendruomenės gyvenimu. Tik diakonija turėtų būti Bažnyčios veidas visuomenėje. Ir Biblijoje dažnai už tai pasisakoma. Prisimenu gerojo samariečio palyginimą. Juk jis nereiškia, „apleisk Mišias ir eik rūpintis artimu“. Jis reiškia, „Suprask, kad yra skubių situacijų, kuriose turi padėti prieš eidamas į Bažnyčią“. 

Jūs rašote, kad Bažnyčios yra ypač tinkamos veikti bendra dvasia, „nes jos žino, kad turi problemą“. Kokią problemą žino Bažnyčios ir kodėl ji skatina jas veikti?
Flügge: Bažnyčios narių mažėjimas, mobilizacinės galios trūkumas, supratimas, kad jose dominuoja vyresnio amžiaus žmonės ir jos vis rečiau laikomos aktualiomis visuomenei. Tai jau suprato visi. Štai kodėl norima ką nors išbandyti ir padaryti ką nors naujo. Be to, visi vidiniai bažnytiniai ginčai vyksta dėl liturgijos, sakramentų, šventimų ir moralės klausimų. Tačiau dėl diakonijos ginčų nėra. Visi sutaria, kad tai svarbu. Todėl diakonija gali būti atspirties taškas Bažnyčios vystymuisi. Be didelių ginčų bendruomenėje galima susitarti dėl diakoniško projekto ir jį įgyvendinti: pavyzdžiui, suorganizuokime benamystę išgyvenančių žmonių maitinimą! Vieni sustato kėdes, kiti pjausto daržoves, dar kiti – gamina maistą, o pagyvenusi ponia, kuriai sunku stovėti ir kitaip prisidėti, prisėda – šiuo metu laikydamasi atstumo – prie svečių ir šnekučiuojasi su jais. Tokiu būdu dalyvauja visi. Ir su visais tada galima ir melstis, ir švęsti Mišias – gal net su benamystę išgyvenančiais žmonėmis, į kuriuos atsigręžta. Tai Bažnyčiai suteikia akivaizdžiai atviresnį charakterį, net ir neišsprendus visų teologinių klausimų. 

Klausimas: Skamba idiliškai. Tačiau Jūs atsisukate prieš pernelyg pažįstamą Bažnyčios vaizdą, kur tikintieji yra glaudžiai susiję kaip šeimoje. Ypač katalikai vis dar turi „parapijos kaip šeimos“ įvaizdį.
Flügge: Šeima yra svarbu, tai – mūsų visuomenės branduolys. Problematiška tik tuomet, kai bažnytinė bendruomenė veikia lygiai taip pat kaip šeima: šeimoje visi turi įsišaknijusius vaidmenis, daug kas yra neišsakyta, daug emocinių sužalojimų ir jautrumų. Tai žinote iš savo antrosios pusės šeimos: sunku „įeiti“ į svetimą šeimą. Tą išties darome tik iš meilės, o ne savo malonumui. Kai bažnytinė bendruomenė veikia taip pat kaip šeima, atsiranda tokios pačios problemos: daug neišsakytų dalykų, sava kalba, susikoncentravimas į save. Taip bendruomenė pastato pilį, į kurią iš išorės sunku patekti – būtent taip, kaip naujas žentas sunkiai patenka į savo antrosios pusės šeimą. Bažnyčiai tai ypač dramatiška, nes paprastai mes parapijos neįsimylime. Norime tiesiog prisijungti ir užmegzti ryšį. O socialiniuose projektuose, kitaip nei bendruomenės šventėse, nereikia suprasti sudėtingos bendruomenės „šeimyninės sudėties“. 

Iš religijos sociologijos žinoma, kad konservatyvioms, sektantiškoms, viduje ir į išorę apribotoms, aiškų identitetą siūlančioms struktūroms gerai sekasi pririšti savo narius ir taip išsilaikyti.
Flügge: Žinoma, lengviau atsitraukti ir vengti kritikos. Tik: o kur tai veda? Prie mažos, silpnos Bažnyčios ir dvasinio nuskurdimo, nes nebesusiduriama su priešingomis perspektyvomis, nes nebereikia galvoti apie tai, kuo tiki kiti. Pateikiu priešingą, kitokį labai sėkmingos ir kartu labai atviros Bažnyčios vaizdą: Taizė bendruomenė. Visi vos ten atvykę yra pastatomi prie darbo: ruošti vakarienę, tvarkyti aplinką, išnešti šiukšles. Tai leidžia lengvai patekti į grupę. O antrame žingsnyje su tais, su kuriais ką tik į konteinerį nešei šiukšlių maišus, eini į bendrą maldą. Tai atvira sistema, orientuota į greitą žmogaus integravimą į bendruomenę per bendrą veiklą, kur nereikia peržengti aukšto slenksčio ir žinoti, kaip privalu elgtis. 

Jūs rašote: „geriausiai užmaskuotas egoizmas Bažnyčiose vyrauja bendruomenėse“. Kodėl?Flügge: Kaip sakiau, egoizmas yra labai natūrali žmogaus savybė, o tokiu atveju, žinoma, ir Bažnyčia niekada nėra visiškai laisva nuo egoizmo. Tai būtų iliuzija. Aukštesniuose Bažnyčios lygmenyse toks elgesys greitai apkaltinamas ir pasmerkiamas kaip valdžios siekis. Tačiau egoizmas egzistuoja ir bendruomenėse – tik ten jis mažiau pastebimas. Dar ir pačiose bendruomenėse žmones galima skirstyti į tuos, kurie aukojasi ir daro daug dėl kitų, ir tuos, kurie nori tik kažko sau. Jeigu Bažnyčia kažkam tampa savirealizacijos vieta, jeigu rūpi tik mėgstamiausias projektas, tik mėgstamas laisvalaikio užsiėmimas, tada to nepakanka. Bet kai bendruomenės darbe dėmesys skiriamas ir kitam žmogui, tada Bažnyčia atskleidžia visą savo jėgą. Jėzus visuomet pirmiausia klausia: Kaip galiu Tau padėti? Krikščionybėje mes randame savo laimę tarnaudami silpnesniam. 

Kur jau dabar patiriate Bažnyčią Vokietijoje tokią, kokios norėtumėte?
Flügge: Daugelyje vietų ir todėl viliuosi, kad galime visą tai tiesiog nešti į priekį, o ne viską kurti nuo nulio. Galvoju, pavyzdžiui, apie moterį, kuri savanoriauja Maltos ordino Hospise, nuolat eina į Mišias. Ji man pasakė nuostabų sakinį: „Pagalba yra mano tarnystė Dievui, mano Mišios“. Tokį požiūrį sutinku daug kur: senjorų lankymo tarnyboje, giminaičių neturinčių žmonių kapų priežiūros grupėse, maitinant vargstančius. Tačiau žinau tik keletą bendruomenių, kurios šią veiklą komunikuojant su visuomene pristato kaip svarbiausią. Manau, kad mūsų, kaip Bažnyčios, gerų darbų darymas turi sulaukti daugiau dėmesio. Tai puikiai veikia su „Sternsinger“* akcija. Čia mes turime laike aiškiai apribotą diakonišką projektą, prie kurio prisijungti gali visi jauni žmonės, taip pat ir protestantai, musulmonai ar religinei bendruomenei nepriklausantys vaikai, ir visi kartu jie atlieka tarnystę, kuri vėliau yra labai vertinama bendruomenėje, Bažnyčioje ir visoje visuomenėje. Noriu, kad Bažnyčia visur atrodytų kaip „Sternsinger“. Net ir persirengti nereikia. Pakanka akivaizdesnės tarnystės artimui. 

*Vertėjo pastaba: Sternsinger akcija – tai Vokietijos katalikų Kalėdų laikotarpiu vykdoma akcija, kurios metu (dažniausiai) vaikai, persirengę Trijų karalių rūbais, eina nuo durų prie durų ir renka aukas konkrečiam pagalbos vargstantiems projektui.

Vertė: Arūnas Kučikas
Šaltinis: katholisch.de